„Espada“ dizainą įkvėpė ankstesnis Gandini kūrinys, koncepcinis modelis „Lamborghini Marzal“ su skaidraus stiklo gullwing tipo durelėmis, pristatytas 1967 metų Ženevos automobilių parodoje. Nepaisant to, kad kiro sparnus primenančios durelės netapo serijinės gamybos automobilio dalimi, „Espada“ iš koncepcinio „Marzal“ paveldėjo interjero dizaino idėjas bei kėbulo formas: pleištą primenančią smailėjančią nosį, didžiulį išgaubtą priekinį stiklą, horizontaliai nubrėžtas galinių ratų arkas ir vos vos nuožulnią stogo liniją, dėl kurios automobilio galinė dalis atrodė neproporcingai aukšta – tokį įspūdį dar labiau sustiprino žema apatinė langų linija. Ne visai harmoningų proporcijų profilis traukė dėmesį ir priversdavo gatvėje atsisukti – kaip sakoma, nuo neapykantos iki meilės vos vienas žingsnis, tad ir automobilis, iš pirmo žvilgsnio atrodantis lyg idėjų bei formų kratinys, per akimirką žiūrinčiojo akyse galėjo tapti neeiliniu automobilių pramonės ir, be abejo, „Bertone“ kompanijos stebuklu.
Ir jeigu dėl eksterjero dizaino patrauklumo galima ginčytis iki raudonumo, „Espada“ interjeras tikrai turėjo sužavėti net ir didžiausius skeptikus. Keturios didžiulės, krėslus primenančios odynės sėdynės, aštuonkampiai spidometro ir tachometro korpusai bei didžiulis lengvai išgaubtas vairas, į kurį būtų beprotiškai malonu įsikibti įsitaisius vairuotojo sėdynėje – jau pirmosios kartos „Espada S1“ galėjo pasigirti išties prabangiu, nors ir minimalizmu dvelkiančiu interjeru.
Būtent vidaus apdailos dizainas labiausiai keitėsi per „Espada“ gyvavimo dešimtmetį – antros serijos modelyje atsirado medinis prietaisų skydelis bei medžio apdailos elementai, o „Espada S3“ vairuotojo vieta priminė lakūno kabiną, kurioje visi ciferblatai ir dauguma prietaisų, įskaitant ir radiją, buvo įtaisyti prietaisų skydelyje šalia vairo.
Atnaujintuose „Lamborghini Espada“ modeliuose buvo galima pastebėti ne tik interjero pokyčius – 1970-aisiais pasirodžiusio S2 modelio pasirenkamos įrangos sąraše atsirado vairo stiprintuvas, o S3 kartos Espada buvo galima rinktis ne tik su 5 pavarų mechanine, bet ir su automatine 3 pavarų transmisija.
Vis dėlto, net ir interjero prabanga bei komfortas, sukurtas ilgoms kelionėms vaizdingais Italijos keliais, negalėjo leisti lengvai pamiršti priekyje riaumojančio 3,9 l darbinio tūrio Lamborghini V12 jėgos agregato. 325 arklių kaimenė po variklio gaubtu „Lamborghini Espada S1“ iki 100 km/val. leido įsibėgėti per 6,5 sekundes ir pasiekti beveik 250 km/val. maksimalų greitį, patvirtinantį gamintojo vardą ir reputaciją, o S2 modelis pasižymėjo dar didesne, 350 AG siekiančia galia.
1968-78 metais buvo pagaminta net 1217 „Espada“ automobilių – šis modelis tapo populiariausiu „Lamborghini“ kūriniu ir perkamiausių gamintojo automobilių sąrašo viršūnėje laikėsi iki 9-ojo dešimtmečio vidurio, kai buvo pratęsta „Countach“ gamyba.
GALERIJA
