„Ne, nėra dar galutinio sprendimo“, – Eltai teigė T. Gulbinas.
Šią savaitę laidoje „ELTA kampas“ Vilniaus meras Valdas Benkunskas aiškino, kad tai, ar pokyčiams projekte yra tarybos palaikymas, pasimatys tik mėnesio pabaigoje vyksiančio posėdžio metu.
„Preliminariai visiems tarybos nariams yra pristatyta koncepcija, visi žino kur link ši sutartis ves, kokie yra pakeitimai. O ar bus palaikymas, tai reikia sulaukti posėdžio ir pamatysime“, – kalbėjo V. Benkunskas.
Kaip skelbta anksčiau, Nacionalinio stadiono projektą Vilniuje iš kapitalo fondų valdytojos „BaltCap“ perima nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „Hanner“. Be to, daugiafunkciame komplekse Šeškinėje turėtų atsirasti universali tiek kultūros, tiek sporto renginiams tinkama arena, o pačiame stadione 3 tūkst. didinamas vietų skaičius, iki 18 tūkst.
Projekto koncesijos sutartyje vasarį turėtų būti sutarta dėl kainų indeksavimo. Pasak sostinės mero Valdo Benkunsko, vien faktinė statybų kaina nuo 2020 m. pradžios iki 2022 m. vidurio padidėjo 40 proc. Tačiau savivaldybė ruošiasi prisiimti tik dalį šio pabrangimo.
Vilniaus miesto savivaldybės teigimu, po indeksavimo Nacionalinis stadionas su visu daugiafunkciu kompleksu turėtų kainuoti maždaug 2,4 mln. eurų daugiau nei planuota anksčiau, t. y. 158,4 mln. eurų. Pasak mero, statybos darbai pabrango 28 mln. eurų, dar prisidėjo naujų darbų (3 tūkst. papildomų vietų stadione ir universali arena), t. y. 10 mln. eurų. Tačiau teigiama, kad beveik 36 mln. eurų galima sutaupyti skolinantis tik 2 m., o ne 22 m., kaip planuota anksčiau.
ELTA primena, kad „BaltCap“ yra susidūrusi su reputacijos problemomis, po to, kai paaiškėjo, kad buvęs fondo partneris Šarūnas Stepukonis kazino galėjo pralošti daugiau nei 30 mln. eurų.
„Hanner“ savininkas Arvydas Avulis nurodo, kad stadiono statybas ketina baigti 2026 m.
Visą daugiafunkcį kompleksą sudaro Nacionalinis stadionas su sporto muziejumi viduje, sporto centras su krepšinio, rankinio, gimnastikos, bokso salėmis, trys futbolo treniruočių aikštės, tarptautinės kategorijos lengvosios atletikos stadionas su futbolo aikšte, lengvosios atletikos apšilimo zona su mėtymo sektoriais, kultūros centras su biblioteka ir 300 vietų vaikų darželis.
Kas buvo šio scenarijaus – pastatyti Lietuvą į karo taką – autoriai? Surinkti duomenys rodo, kad smaigalio viršūnėje tuomet pirmais smuikais grojo Landsbergis, Žygis Pavilionis ir jų „konsultantai“ iš JAV Kongreso vadinamosios „kubiečių grupės“ – pagrinde karo pramonės lobizmu užsiimantys kongresmenai.
Tik įsikišus JAV aukščiausiajai vadovybei ir Baideno administracijai Rusijos karinės invazijos į Lietuvą pavyko išvengti, tačiau po tokio akibrokšto Lietuvos „vanagėliams“ buvo pasakytas griežtas „stop“ iš už Atlanto. Tai reiškė, kad konservatorių mažvaikiams politikoje buvo nubrėžta raudona linija, už kurios Lietuva būtų buvusi palikta pati viena – su visomis liūdniausiomis karinės invazijos pasekmėmis.
Tačiau mūsų dabartinės valdžios „didžiavyriai“ šios politinės pamokos neišmoko, ir ant to paties grėblio lipo toliau. Šįkart – sukeldami konfliktą su Kinija.
Po Taivano atstovybės atidarymo Vilniuje, kai Kinija iš esmės įvedė embargą lietuviškam eksportui ir kiniškam importui, kas visiškai sužlugdė Lietuvos verslus, sekė kitas konservatorių žingsnis. Iš Lietuvos Seimo į Taivaną „švęsti prezidento perrinkimo“ išvyko net vienuolikos parlamentarų delegacija, kurioje nebuvo vienintelių „valstiečių“. Žiniasklaidoje šie keliauninkai praminti lietuviškaisiais Taivano demokratijos futbolininkais.
Kinijos atsako laukti nereikėjo, ir nespėjo Maldeikių Matukas su svita grįžti iš „Drakonų salos“, kaip Kinija ėmėsi beprecedenčio žingsnio – sustabdė vizų išdavimą Lietuvos piliečiams. Landsbergio užsienio politika patyrė antrąjį fiasko aukščiausiu politiniu lygmeniu.
Tarsi to būtų negana, praėjusią savaitę Europos Komisija paskelbė atsiėmusi iš Pasaulio Prekybos Organizacijos ieškinį, kurį buvo pateikusi Kinijai dėl Lietuvos prekių embargo.
Lietuva šiandien praradinėja pozicijas pasaulio valstybių akyse vieną po kitos. Mes jau susipykome, su kuo tik įmanoma, pavedėme visus sąjungininkus, apšaukėme Italijos, Vokietijos vadovus, savąjį ambasadorių prie NATO.
Prisiminkime ir dar daugiau – pernai liepą Vilniuje vykęs NATO aukščiausio lygio viršūnių susitikimas vos nežlugo po to, kai Landsbergio ir Pavilionio iniciatyva buvo bandoma padaryti viską, kad susitikimo susitarimas nebūtų pasirašytas, jei jame esą nebus pakvietimo Ukrainai prisijungti prie Aljanso.
Jei susitikimas būtų baigęsis fiasko, tai būtų buvusi geriausia dovana Putinui ir Rusijai. O gal toks tikslas ir yra? O kas, jei mūsų „vanagėliai“ – iš kvailumo ar dėl naudos – patys yra uoliausi Putino politikos vykdytojai?
Šie klausimai kyla, prisiminus ir KGB archyvų išviešinimo draudimą, SGD terminalo nuomą, kur iki šiol neaišku, kas yra tikrieji naudos gavėjai.
O kas, jei ofšoruose tarp tų gavėjų rasime Rusijos nagus? O gal net – tų pačių konservatorių „šaikos“?
Kodėl slepiama ši informacija? Kodėl suskystintų gamtinių dujų terminalas nuomotas, o ne pirktas?
Kodėl nesekta Lenkijos pavyzdžiu, kur terminalas įsigytas su ES parama? Nes tokiu atveju, būtų reikėję išviešinti ir akcininkus, ir galutinius naudos gavėjus!
Kaip siejasi konservatorių gąsdinimas karu ir spaudimas Seimui nekvestionuoti šiemetinio biudžeto, kuriame milijardai numatyti konservatoriaus Anušausko vadovaujamos Krašto apsaugos ministerijos pirkimams, su artėjančiais rinkimais?
