Prieš devyniolika metų besiveržiančius tankus stabdę laisvės gynėjai skaičiuoja centus iki neįgalumo ar senatvės pensijų mokėjimo dienos, nuo skurdo ginasi varstydami labdarą dalijančių organizacijų duris, tačiau jaučiasi tokiais pat patriotais, kokie buvo 1991-aisiais.
Jei iškiltų pavojus Nepriklausomybei, jie neabejodami vėl stotų prieš tankus.
Daugiau nei 600 laisvės gynėjų vienijančios Panevėžio Sausio 13-osios brolijos pirmininkė Aldona Klevečkienė skaičiuoja vos trečdalį narių, išsiverčiančių be paramos.
Ne todėl, kad per porą Nepriklausomybės dešimtmečių būtų spėję praturtėti.
„Jie – pensininkai, bet dar suduria galą su galu. Kiti liko neįgalūs, po kruvinųjų sausio įvykių susirgo nervinėmis ligomis, vos bepakyla nuo patalo. Turime keletą apdovanotųjų Sausio 13-osios medaliais. Ar galvojat, kad jie gerai gyvena?“ –„Sekundei“ pasakojo A.Klevečkienė.
Varguolius šelpiančios draugijos pirmininkė Lietuvą mato skurstančią, alkaną ir be vilties.
„Per šventes į dangų šaunantys fejerverkai, mirksinčios girliandos, didžiuliai prekybos centrai neparodo realybės. Tikroji Lietuva – kelias dienas nevalgiusios motinos, su vaikeliais ant rankų ateinančios prašyti maisto, neįgalūs seneliai, einantys pasiskolinti pas kaimynus, nes pensijos neužtenka susimokėti už butą ir vaistams. Juodas skurdas, vargstantieji nebeturi jokio pasitikėjimo valdžia“, – mano A.Klevečkienė.
Gynėsi maldomis
Prieš devyniolika metų sausio 13-ąją A.Klevečkienė, kaip ir daugelis, stovėjo rankomis susikibusių žmonių grandinėje prie parlamento.
„Stovėjau, nes žinau, kokia brangi laisvė ir kaip slegia jos ilgesys“, – kalba dvylika metų tremtyje praleidusi moteris.
A.Klevečkienė nepamena nei tuomet meilę tėvynei kursčiusių dainų, nei deginamų laužų ar karštos arbatos. Visa tai iš panevėžietės atminties išstūmė bendros maldos ir dabar sunkiai įsivaizduojamos vienybės jausmas.
„Pasilikusieji parlamento viduje rengėsi apgulčiai – smėlio maišus vilko į vidų, bet labiausiai bijojo, kad sovietai sraigtasparniais pro stogą nepatektų. Buvo pasiruošta į priešus leisti vandens čiurkšles – Lietuva gynėsi be ginklų, primityviais būdais ir maldomis“, – pasakojo A.Klevečkienė.
Sukruvinta vaikystė
Simboliška, kad pirmąja Laisvės gynėjų dienos auka tapo panevėžietis Jonas Žiaunys – okupantų tankas sausio 11-ąją tyčia rėžėsi į jo vairuojamą krovininį automobilį, vežantį žaislus. Nerūpestinga vaikystė liko aplaistyta krauju.
Po įtemptos sausio 11-osios naktis į sausio 13-ąją atrodė rami. Kai kurie parlamentarai po kelias dienas trukusio budėjimo netgi išėjo namo bent jau nusiprausti, užkąsti, pailsėti.
Tačiau ramybė buvo apgaulinga. Pasak A.Klevečkienės, susirinkusieji prie parlamento girdėjo šaltyje žvangantį metalą – okupantų tankai judėjo Televizijos bokšto link. Pasitikti neprognozuojamų priešų susirinkusieji dar bandė okupantams aiškinti esantys beginkliai.
„Sovietų armijos kariai buožėmis mušė beginklius žmones, tankai pradėjo važiuoti tiesiai į minią, buvo paleisti šūviai. Nuo Televizijos bokšto sklido triukšmas ir aimanos, o prie parlamento Lietuva meldėsi. Jokios baimės nebuvo. Kai žmogus trokšta laisvės, neįsivaizduojat, kokia stiprybė ir drąsa atsiranda“, – prisiminė panevėžietė.
Valgė dokumentus
Krauju aplaistytas 1991-ųjų sausis įtemptas buvo ir Panevėžiui.
Šalia miesto įkurtoje Pajuosčio SSRS karinėje bazėje nuolatos kilo ir leidosi lėktuvai, miesto gatvėmis kartkartėmis grėsmingai važiuodavo karinių sunkvežimių kolonos ir tanketės.
Savivaldybė dirbo paromis – buvo organizuojama miestui svarbių objektų gynyba, ištisas naktis registruojami norintieji vykti į Vilnių saugoti Televizijos bokšto, parlamento, Spaudos rūmų.
Sausio 13-osios naktį tūkstančiai panevėžiečių būrėsi Laisvės aikštėje prie Savivaldybės, kiek mažiau – Pažagieniuose prie retransliacijos bokšto.
Centrinį paštą Respublikos gatvėje bandyta apsaugoti prieigas užtveriant statybiniais blokais ir sunkiąja technika.
„Sausio 13-osios naktį visa komanda dirbome Savivaldybėje. Po diktorės Eglės Bučelytės žodžių, kad kareiviai jau eina, užgesus televizijos ekranui pasiruošėme viskam. Gal tai buvo tik atsitiktinumas, bet tuo metu į Laisvės aikštę įvažiavo tanketė ir atsisuko tiesiai į Savivaldybės langus“, – pamena tuometė Panevėžio merė Gema Lukoševičiūtė-Umbrasienė.
Užsidariusieji Savivaldybėje tanketės pasirodymą suprato kaip prasidedantį puolimą. Viena iš tuomečių darbuotojų akimirksniu springdama suvalgė okupantams į rankas jokiu būdu negalėjusį patekti dokumentą – konspiracinių butų sąrašą.
„Visus adresus buvome įsidėmėję. Antspaudai, rašomosios mašinėlės buvo suslėptos Beržų g. Butų ūkio pastate – buvome pasirengę, jei liktume nesuimti, organizuoti pasipriešinimą ir tęsti darbą konspiraciniuose butuose“, – pasakojo G.Umbrasienė. Pasak jos, buvo pasiekusios kalbos, kad Panevėžio vadovams, sąjūdininkams parengta vieta kalėjime kažkur ties Baltarusijos pasieniu.
Viena į mišką su kariais
Buvusi merė pamena: Panevėžyje pasklidus žiniai, kad Vilniuje šaudo, į miesto centrą masiškai pradėjo plūsti minios.
Dabar kai kurie tuomečiai vaizdai kelia šypseną: artimųjų bandomas sulaikyti jaunimas iš namų stengėsi ištrūkti šokinėdamas per kiemų tvoras, Kraštotyros muziejaus darbuotojai lėkė į darbą slėpti vertingiausių eksponatų.
„Per Antrąjį pasaulinį karą taip ir dingo dalis muziejaus kolekcijos. Bijojome, kad tas pats gali pasikartoti. Muziejaus rūsyje buvo vonia, po ja ir sukišom sidabrines monetas. Ten pat slėpėm ir Krašto apsaugos tarnybos dokumentus“, – pasakojo panevėžietė Dalia Plitninkienė.
Tuomečių laisvės gynėjų drąsa ir pasiryžimas dabar atrodo kaip avantiūrizmas. G.Umbrasienė pati stebisi, kaip po kruvinosios sausio nakties nepabūgo viena su sovietų armijos kariškiais važiuoti į Žaliojoje girioje dislokuotą karinę bazę. Tačiau tąkart jai atrodė, kad kitos išeities nėra ir net negali būti.
„Po tokios sunkios nakties nuėjome į SSRS karinį štabą Panevėžyje pareikšti protesto dėl susidorojimo su žmonėmis Vilniuje. Pareikalavome, kad mums būtų pateikta informacija, ar Panevėžyje ir šalia jo nėra specialiųjų SSRS būrių. Štabo vadovas pasiūlė patiems įsitikinti – nuvažiuoti į bazę Žaliojoje. Tačiau iškėlė sąlygą, kad važiuoti galiu tik aš viena. Vėliau toks mūsų sprendimas buvo įvertintas kaip nepagrįsta rizika, bet tada buvo svarbiausia miesto saugumas ir informacija Vilniui. Manau, ir armijos vadai tokią sąlygą iškėlė netikėdami, kad su jais važiuosiu“, – pasakojo G.Umbrasienė.
Specialieji būriai buvo
Politikė girioje nepamatė žmonių, bet neabejoja, kad buvo ruoštasi paimti ir Panevėžį.
Bazėje aplink žemines sniegas buvo ištryptas minios, merei buvo pademonstruota tik dalis teritorijos – visos apžiūrėti neleista motyvuojant, kad į akiratį negali patekti ypač slaptos ryšio priemonės.
Tik keli pastatai tuomečiams Panevėžio vadovams buvo parodyti ir Pajuosčio kariniame dalinyje.
„Apie įvykius Vilniuje pabandę pasikalbėti su jaunais kareiviukais buvome apkaltinti ideologine diversija ir išlydėti iš teritorijos. Tai, kad buvome atkakliai stumiami nuo kai kurių objektų, perša mintį, jog specialieji būriai mieste ir šalia jo vis dėlto buvo“, – mano tuometė merė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
