Daugumai šiaurės korėjiečių jų šalis nėra puikiausia vieta gyventi: apie užsienio pasaulį žinai labai nedaug, būni alkanas ir gali patekti į koncentracijos stovyklą. Beje, ten uždaryti gali ir tris tos pačios šeimos kartas.
Kai vyksta tokie dalykai, nieko nestebina, kad kai kurie korėjiečiai bando pabėgti ir pradeda pavojingą kelionę kirsdami Kinijos sieną, o vėliau ieško prieglobsčio Pietų Korėjoje. Skaičiuojama, kad 2011-aisiais Pietų Korėjoje galėjo gyventi apie 23 tūkst. pabėgėlių.
Keista, kad kai kurie iš jų grįžta atgal į Šiaurės Korėją. Korėjos laikraštis „Jooongang Daily“ suskaičiuoja apie 100 „dvigubų pabėgėlių“, kurie šiemet dar kartą kirto Kinijos sieną, norėdami grįžti į gimtąją šalį. „Dvigubi pabėgėliai“ net dalyvauja spaudos konferencijose Šiaurėje, kuriose pasakoja apie žiaurumus, kurie jų laukia už sienos.
„NKNews“ žurnalistė Gianluca Spezza rašo apie ekonomines, socialines ir asmenines priežastis, privertusias korėjiečius grįžti atgal į Šiaurę.
Ji pastebi, kad dauguma pabėgėlių yra neturtingi, nors kartais priklauso turtingesniųjų elitui. Abi grupės bijo, kad socialinė jų padėtis Pietų Korėjoje gali būti blogesnė nei Šiaurėje. Pusė pabėgėlių Pietų Korėjoje yra registruoti bedarbiai, dažnai taip atsitinka dėl to, kad jie neturi jokių darbo įgūdžių.
Be ekonominių priežasčių, dauguma pabėgėlių supranta, kad negali prisitaikyti prie greitesnio gyvenimo tempo. Be to, neretai vietiniai korėjiečiai niekina atvykėlius. Šiaurės Korėjos vyriausybės veiksmai lėmė tokį korėjiečių požiūrį į kaimyninės valstybės pabėgėlius: jais nepasitikima, o kalbos skirtumai tik dar labiau paryškina įtarumą, sukurdami bendravimo problemas.
Gaila, bet net patys papraščiausi socialiniai įpročiai, pavyzdžiui, pažintys, Šiaurės Korėjos gyventojams gali pasirodyti neįmanomi, todėl dauguma jų nusprendžia, kad anapus sienos, Šiaurės Korėjoje, gyveno geriau.
