Portalo tv3.lt kalbinti specialistai sako, kad šis ikiteisminis tyrimas, greičiausiai, baigsis niekuo, o siūbuojamas politinių nesutarimų ir visuomenės skirties laivelis, dar labiau įsilinguos. Rietenos Seime gali persimesti į rietenas už parlamento ribų, o to mums šiuo metu reikia mažiausiai, įsitikinę specialistai. Visgi riboti žodžio laisvę dėl sunkios geopolitinės padėties, taip pat nėra išeitis, įsitikinę jie.
Teisėsauga buvo atsisakiusi pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Kovo 11-osios Akto signatarų klubo deleguotos Zitos Šličytės, tačiau tai padaryti įpareigojo teismas, pranešė prokuratūra.
Dėl Z. Šličytės pasisakymo iškilmingame Kovo-11-osios minėjime Seime pradėtas įtariant, kad ji galėjo siekti diskriminuoti žmonių grupę dėl seksualinės orientacijos bei viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą bei išsakė tikrovės neatitinkančią informaciją apie homoseksualius asmenis.
Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga Z. Šličytė savo kalboje kritikavo valdžią, piktinosi „Lietuvos homoseksualizacija“, kalbėjo apie „pederastiją“.
Žodžio laisvė svarbu, bet sutarimas – taip pat
Politikos apžvalgininkas Saulius Spurga, komentuodamas Zitos Šličytės atvejį, ir bendrai šalyje ir parlamente tvyrančia priešpriešos nuotaiką, sakė, kad net sudėtingais laikais reikia išsaugoti žodžio laisvę ir galimybę kalbėti tai ką nori ir kada nori.
„Neturėtume slopinti žodžio laisvės ar keisti politinio gyvenimo dėl visų dalykų vykstančių aplink mus ir mūsų šalyje, bet susimastyti dėl tam tikrų dalykų tikrai verta. Šiuo metu matome gana daug beprasmiškos konfrontacijos, kad ir tos, kuri vyksta Seime. Ji nepateisinama jokiomis aplinkybėmis. Yra taisyklės, yra politinė kova, bet taisyklės parlamente – nustatytos. Tai būtų gerai, kad pagal jas ir vyktų visas procesas. O tokiomis sąlygomis, kaip dabar, žinoma, atrodo keistai ir iššaukiančiai visi nesutarimai“, – sakė politikos apžvalgininkais.
Pasak jo, svarbūs ir vertybiniai dalykai, dėl kurių nesutaria ne tik politikai, bet ir dalis visuomenės, bet dėl jų aršios diskusijos vyksta ir kitose valstybėse, nesame išskirtiniai. „Ten taip pat panašiai užkyla „temperatūra“ besiginčijant, todėl negaliu pasakyti, kad vienu mostelėjimu ar vienu pasirašytų susitaikymu, priimtu sprendimu tai galima išspręsti. Visgi bet kokią problemą galima išspręsti tariantis ir analizuojant, ieškant sprendimų. Konstruktyvesniu būdų nei kaltinant ar brėžiant sąmokslo teorijas ar siekiant pažeminti kažkokias žmonių grupes“, – kalbėjo S. Spurga.
Sunki tarptautinė situacija duoda naujų įpareigojimų, sakė apžvalgininkas, bet, nepaisant to, esame laisva visuomenė, kuri gali diskutuoti visais klausimais.
Dvi Lietuvos, kurias dabar dažnai minime, yra susitarimo dalykas. Tuo metu, pasak S. Spurgos, kai prezidentas Valdas Adamkus jas paminėjo savo metiniame pranešime jis turėjo galvoje socialinę, ekonominę skirtį, ne vertybinę, kaip matome dabar.
„Viena Lietuva gali naudotis nepriklausomybės galimybėmis, žengti į pažangą ir būti materialiai aprūpinta, o kita gyvena ant išgyvenimo ribos. Tai, ką jūs paminėjote, tai jau vertybine skirtis. Gali sutapti ir nesutapti tos Lietuvos, tų skirčių gali rastis ir daugiau. Problema yra, bet europinė kryptis yra viena, į atvirą visuomenę ir didesnę toleranciją, o štai rusiškoji kryptis ir pati Rusija, nerasdama jokios ideologijos pagrįsti savo ekspansija ir pasižymėdama labai silpnu intelektualiniu užtaisu jau gerą dešimtmetį, užėmė konservatyvią poziciją ir apsiskelbė konservatyvių vertybių gynėja. Bet tai išėjo pačia blogiausia prasme. Šiai skirčiai, kuri šiaip yra natūrali ir suprantama, tenka pripažinti suteikia tam tikrų atspalvių ir sukelia papildomą įtampą“, – svarstė politikos apžvalgininkas.
Dabar ne laikas draskyti akis
Savo ruožtu politologas Bernaras Ivanovas sako, kad taip, išties, visuomenė ir politikai tarpusavyje yra susipriešinę, vieni kitus kaltina nebūtais dalykais ir taip neprisideda prie bendrojo gėrio šalyje.
„Ta istorija (Z. Šličytės teisinės problemos) baigsis niekuo, bus šnipštas, politikavimas, teisėsaugos institucijų įtraukimas į politinius žaidimus. Tai nerodo mūsų brandos. O politinės kultūros prasme mes degraduojame. <...> Vieni kitų niekinimas yra toks tarsi buvimo valdžioje bruožas. Tas, kas valdžioje, tas ir teisus? Tai ypatingai išryškėjo pandemijos metu, kai konfrontacija padidėjo. Liūdna, nes dabar reikia nesidraskyti, o ieškoti sutarimo. Dabar pas mus vyrauja „duok į snukį“ politinis menas. Manau mūsų priešai tiesiog ploja katučių. Čia jau reiktų valdantiesiems susiimti ir pažiūrėti, nes jie atsakingi už dalykus, kurie dabar vyksta. <...> Mums kyla rimta egzistencinė grėsmė, matome, kokie mūsų partneriai, taip, kad reikia dantis sukasti ir dirbti išvien, o ne draskyti akis vieni kitiems“, – griežtai sakė politologas.
Jis tikino, kad matant konfrontaciją, kuri vyksta keliais frontais, yra pasibaisėtina ir ima liūdesys dėl dalykų, vykstančių Lietuvoje. Pasak B. Ivanovo, „Šeimų sąjūdžio“ ir kitų marginalių grupių radikalizacija ir protestai nestebina, bet jų nėra daug, todėl ne susipriešinimas su jais kelia didžiausią grėsmę.
„Kiek jų yra? 700? Susirinko, pamojavo vėliavomis, pakalbėjo ir kas? Jie gali nuversit valdžią? Nieko jie negali. Tai interesų klubas, kurie vieni kitus paguodžia susirinkę ir išsivaikšto, jie nieko negali pakeisti, todėl ir sureikšimi jų nereikėtų“, – sakė politologas.
Nepasitenkinimas kyla bangomis
Politologė, profesorė Ainė Ramonaitė yra dariusi ne vieną tyrimą apie visuomenės susisluoksniavimą ir tai, kaip viena dalis žmonių negirdi kitos, sakė, kad visuomenės susiskaldymas, nepasitenkinimas nėra statiškas dalykas. Jis kinta priklausomai nuo ekonominių, socialinių ar politinių aplinkybių, priklauso nuo to, kaip žmonės gyvena, jaučiasi.
Prieš kurį laiką duodama interviu portalui tv3.lt profesorė sakė, kad visuomenės susipriešinimas kyla bangomis ir tikrai nėra taip, kad visą nepriklausomybės laikotarpį visuomenė buvo susiskaldžiusi.
„Man atrodo, kad paskutiniu metu situacija buvo gerėjanti. Atsirado daugiau susikalbėjimo. Bet nutiko krizės, pandemijos ir kiti dalykai ir susipriešinimas tarp žmonių ir su valdžia – grįžo. Ekonomikos nuosmukis po 1990 metų buvo labai dramatiškas. Ir gerėti pradėjo prieš 2008 metų krizę, kuri sutapo su konservatorių valdymu ir tos nuoskaudos, kurios, tiesą pasakius jau buvo nurimę, vėl atsinaujino.
Grįžo visos emocijos, nepasitenkinimas. Buvo daromi darbai valstybės labui, bet nepaisyta žmonių. Tarsi valstybė būtų kažkas kitas, o ne jos žmonės. Lyg gali gelbėti valstybę žmonių sąskaita. O kas yra valstybė tada galima paklausti? Buvo daug nusivylimo.
Po to sekė didelė emigracijos banga. Tai buvo tų, gal ekonomiškai ir teisingų sprendimų, kaina. Ir ji buvo didelė. Tuomet vėl pamažu ekonomika augo, gyvenimas gėrėjo.
Štai dabar, pagal objektyvius rodiklius ir subjektyvią jauseną žmonės pradėjo gyventi gerai. Imama jausti, kad gyvenimas tikrai geresnis, nei buvo sovietmečiu. Anksčiau tų, kurie sakydavo, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau, buvo tikrai daugiau, o dabar tie dalykai keičiasi. Žmonės pamažu atgavo orumą ir staiga užklupo pandemija ir kitos krizės.<...>Yra tylioji dauguma, kuri nematoma, nes gyvena provincijoje, viešojoje erdvėje jos beveik nesimato, bet štai nubalsuoja ir demokratija parodo, kad jie sudaro, kad ir nedidelę, bet daugumą.
Šiuo metu Lietuvoje turime panašią situaciją. Čia susikloja ir senos nuoskaudos dėl konservatorių, manymas, kad dabartinei valdžiai trūksta kompetencijos ir iš Vakarų atėjusi banga“, – prieš kurį laiką kalbėjo A. Ramonaitė.
Prorusiškų lietuvių nėra daug
Profesorė, kalbėdama apie vertybinių skirtumu vedamus žmonės, sakė, kad nebūtinai tie, kurie nepritaria liberaliai vertybinei politikai mėgsta rusišką politikos kryptį.
„Yra persidengimo tarp tarkime antivakserių ir prorusiškų jėgų, bet tai nėra itin didelis reiškinys. Štai studentės darė tyrimą ir jis parodė, kad yra mažiausiai trys grupės tarp protestuotojų.
Viena – sovietinio laiko nostalgikai, kita – vertybinių nuostatų turintys protestuotojai, kuriems globalizacijos iššūkiai yra nepriimtini. Krikščioniškų pažiūrų protestuotojų taip pat nestigo. Tai visai kito tipo žmonės, tikėtina net buvę sąjūdiečiai, balsavę už konservatorius.
Tie protestai, kurie dabar vyko, nėra vienalyčiai. Matosi milžiniški skirtumai tarp protestuojančiųjų. Grįžtant prie klausimo apie galimą protestuojančiųjų prorusiškumą, svarbu paminėti, kad duomenys rodo visą laiką buvo tam tikro nepasitenkinimo konservatorių ir net tik jų, vykdoma politika Rusijos atžvilgiu.
Mat ši politika daug kainuoja. Ji turi konkrečią kainą Lietuvos žmonėms. Šis nepasitenkinimas visada buvo ir tebėra ir tai buvo skirtis, skyrusi kairiųjų ir dešiniųjų rinkėjus. Paradoksalu, nors kairiosios partijos dažnu atveju viešai neprieštarauja vieningai politikai Rusijos atžvilgiu, bet elektorato lygmenyje tas skirtumas visą laiką buvo labai ryškus. Tai čia viena medalio pusė.
Kita yra įdomesnė. Tikrai yra prorusiškų Rytų ar Vidurio Europos šalių. Tarkime Bulgarija. O štai Lietuvoje nėra nieko panašaus. Mes esame darę apklausą, mėgsta ar nemėgsta žmonės Vladimirą Putiną. Tai apie 90 proc. žmonių nemėgsta, o skalėje nuo 0 iki 10 apie 70 proc. pasirinko 0. Vos keli procentai tų, kurie mėgsta. O juk yra visokių žmonių.
Taigi, nereikia sutapatinti nepasitenkinimo Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu su prorusiškumu. Yra labai daug žmonių, manančių, kad mūsų politika Rusijos atžvilgiu neteisinga, bet jie neremia ir nemyli Rusijos“, – prieš kelis mėnesius interviu metu pasakojo profesorė.
