Kai praėjusiųjų metų pabaigoje studija, kurioje dirbo Justinas Vencius-Bliuska, ėmė grimzti į finansines problemas, pastarasis nusprendė laivo žūties nelaukti ir su mažėjančia alga nesitaikstyti.
Nors ir baigęs, kaip pats juokauja, „pusę geodezijos kurso“, savamokslis kompiuterinės grafikos dizaineris suprato turintis pakankamai patirties verstis vienas pats.
Įkūręs tinklaraštį „Stoned Keyframe“, kuriame demonstruoja savo darbus, Bliuska prisijungė prie laisvai samdomų profesionalų, žargonu vadinamų „freelanceriais“. „Sekasi geriau, nei tikėjausi“, – džiaugiasi poros mėnesių laisve jis. „Darbo turiu beveik nenutrūkstamai, nors norėčiau dar daugiau. Galiu geriau planuoti, kada dirbti ir kada ilsėtis. Pinigų, persikrausčius iš Vilniaus atgal į Kauną, nebereikia nuomotis buto, tad gyvenimui lieka netgi daugiau, nei dirbant įmonėje – vidutiniškai apie 2 tūkst. litų per mėnesį.“
Į kurią pusę vyksta migracija, iš nuolatinių į laisvai samdomus darbus ar atvirkščiai, pasakyti sunku. Atrodytų, sunkiomis ekonominėmis sąlygomis vis daugiau darbo netekusių žmonių turėtų pradėti individualią veiklą, tačiau, Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, gaunančių pajamas tik pagal autorines sutartis sumažėjo. Užpernai tokių buvo apie 7350, pernai liko tik 5600. VMI duomenimis, palengva mažėja ir pagal verslo liudijimus dirbančių vertėjų, korepetitorių, kvalifikacijos kėlėjų.
Iš kovą internetinės bendruomenės dirbalaisvai.lt apklaustų laisvai samdomų profesionalų vos pora procentų kaip pagrindinę priežastį šiam pasirinkimui nurodė bedarbystę. 27 proc. svarbiausia buvo saviraiškos laisvė, 20 proc. – išsiplėtusios perspektyvos, 16 proc. rūpėjo lankstus darbo grafikas. Daugiau nei trys penktadaliai respondentų užsiima, kaip ir Justinas, su grafiniu dizainu, tekstų kūrimu bei vertimu ar informacinėmis technologijomis susijusia veikla. Taip pat daugiau nei trys penktadaliai šių profesionalų savo finansinę padėtį vertina kaip gerą.
Panašu, kad laisvai samdomų darbuotojų ekonominė situacija keitėsi ta pačia linkme, kaip ir visų kitų: galimybių sumažėjo, tačiau poreikis neišnyko. „Vis dar neturime nei vieno vertėjo, dirbančio pagal nuolatinę darbo sutartį, bet štai dizainerių ir dailininkų iš šalies samdome kur kas mažiau,“ – pasakoja leidyklos „Baltos lankos“ vykdančioji direktorė Rasa Meiduvienė. Pasak jos, konkurencija, bent jau vertimų srityje, nėra didelė: gerų specialistų trūksta. Be to, stropiai dirbantys vertėjai gali iš šios veiklos išgyventi, tad profesiją keičia retai.
O jei atmestumėme finansinę pusę, kaip iš tikrųjų jaučiasi profesionalas, kuriam nereikia kas rytą keltis ir eiti į darbą? „Sunkoka nusistatyti darbo valandas, erzina tai, kad visą laiką turiu veikti kažką prasmingo,“ – pripažįsta Justinas. „Kartais pasiilgstu biuro kasdienybės, kai galėdavau internete skaityti naujienas, o, įėjus kolegai, greitai apsimesti, jog dirbu. Šiek tiek slegia ir vienatvė, trūksta bendradarbių patarimo sprendžiant įvairius keblumus.“
Apskritai, dizainerio nuomone, laisvai samdomais gera būti tiems, kurie nori uždirbti pinigų darydami įvairius smulkius darbelius. Tikrajam tobulėjimui būtinas kolektyvas, patyrę kolegos ir sudėtingos užduotys: „Galima taip pratempti porą metelių, bet juk visi kompiuterinės grafikos dizaineriai galiausiai nori atsidurti „Pixar“ studijoje.“
Raimundas Alekna : Nerimą įveikia darbas
Laisvai samdomais darbuotojais tampa žmonės, kurie turi pakankamai pasitikėjimo savimi, gerą savivertę, jaučia, kad yra kompetentingi ir gali pakankamai užsidirbti iš savo darbo, kuris turi paklausą. Paprastai tokie žmonės talpina savyje keletą charakterio savybių: jie yra kūrybiški, bendradarbiaujantys, pakankamai struktūruoti. Čia reikia šiek tiek disciplinos – žmogus turi būti susiskirstęs savo laiką, žinoti, kada ir ką veikia. Taip pat, dirbdamas tokį darbą, jis turi būti pakankamai rūpestingas savo atžvilgiu, kad iš tikrųjų jaustųsi saugiai. Toks žmogus turi turėti gebėjimą įvertinti įvairiausias rizikas bei išūkius, gebėti matyti gyvenimą tokį, koks jis yra.
Jeigu tai nėra pakankamai brandi asmenybė, aišku, žmogus gali susidurti su tokiais jausmais, su tokiais išgyvenimais kaip nerimas. Jį gali apnikti abejonės: ar jo produktas, ta prekė, kurią jis gamina (vienokia ar kitokia forma), yra paklausi; ar jis suras, kam ji reikalinga; ar ras užsakovą, kad galėtų savo produktą parduoti. Dažniausiai, ko gero, nerimas yra didžiausia problema dirbant nepriklausomai. Bet, jeigu žmogus yra pakankamai brandus, jis gyvenimą susidėlioja taip, laiką struktūruoja taip, kad nerimui vietos nėra. Nerimas ar kažkokios baimės užvaldo, kai žmogus nebūna tame laike ir pradeda galvoti apie ateitį. Bet, jeigu žmogus kaip asmenybė yra pakankamai subrendęs, jis žino, kad, jei tu darai, ir darai tai, kas yra naudinga – anksčiau ar vėliau tas procesas vis tiek atneš rezultatus. Kai žmogus nėra sustingęs laukime, jis jaučiasi ne tik esąs rangus, bet ir išgyvena teigiamas emocijas kurdamas.
Norint kovoti su šiuo nerimu tiesiog reikia dirbti. Imtis darbo ir pradėti daryti ar bent jau pradėti galvoti, ką nori ir gali daryti, ką tau patinka daryti. Pats galvojimas jau yra procesas. Bet jei galvoji, kaip bus arba prisimeni kažkokias nesėkmes ir įsivaizduoji, kad tai nutiks ateityje, nesi čia ir dabar. Esi arba praeity, graužiesi dėl to, kas įvyko, arba gąsdini save, kas bus. Kai žmogus pradeda gyventi realų gyvenimą, daro tai, ką gali daryti, tai, kas nuo jo priklauso, jis pamato, kad gyvenimas yra visiškai neblogas, kad jis turi idėjų ir gali susiplanuoti, ką yra pajėgus daryti.
