„Mes laikome savaime suprantama tai, jog šioms tiesoms įrodymų nereikia - visi žmonės buvo sukurti lygūs ir jiems Kūrėjas suteikė tam tikras neužginčijamas teises, tarp kurių yra Gyvybė, Laisvė ir siekimas Laimės.“
Tai yra ištrauka iš JAV nepriklausomybės deklaracijos. Šis sakinys yra vadinamas vienu žinomiausiu anglų kalboje, turinčiu didžiausią potencialą ir pasekmes JAV istorijoje. Jei žmogus gyvena nepriklausomoje demokratiškoje valstybėje, jis yra laisvas, nesuvaržytas, nejaučia grėsmės gyvybei. Pirmos dvi teisės – į gyvybę ir į laisvę – gyvenime atrodo savaime suprantamos ir natūralios. Lieka paskutinė neužginčijama teisė – laimės siekis. O laimė yra keistas jausmas.
Hedonistiškas „bėgimo takelis“
Ši metafora apibūdina žmogaus tendenciją jausti realiatyviai stabilų laimės jausmą, net ir įvykus gyvenime pokyčiams: nesvarbu, ar keičiasi sėkmė, ar pasiekiami pagrindiniai tikslai, ar kt. Jei žmogus uždirba daugiau pinigų, jis pradeda iš savęs daugiau tikėtis, kas neįtakoja ilgalaikio laimės jausmo.
Pati teorija remiasi tuo, kad žmonės greitai adaptuojasi prie esamos situacijos. Nesvarbu, ar situacija pagerėja, ar pablogėja, žmogus prie to pripranta. Nepaisant to, kaip susiklosto gyvenimas – gerai ar blogai – po trumpalaikio emocinio svyravimo dauguma žmonių grįžta prie tam tikro bazinio, individualaus laimės lygio. Ši teorija remia prielaidą, kad turtingi žmonės nėra laimingesni už neturtingus, ir, kad pinigai, kaip reiškinys, nesuteikia ilgalaikio laimės jausmo.
Hedonisto paradoksas
Šis paradoksas, taip pat vadinamas malonumo paradoksu, teigia, kad laimė negali būti pasiekiama tiesiogiai. Ją galima pasiekti tik netiesiogiai.
Utilitarinio filosofo, John Stuart Mill citata jo asmeninėje biografijoje:
„Bet dabar aš manau, kad (laimė) gali būti pasiekiama jos nepadarius galiniu tikslu. Tie, kurie tikrai laimingi (aš manau), nukreipia savo mintis į kažkokį objektą, o ne į savo pačių laimę... Susikoncentravus į kažką kita, laimė ateina pati... Tik paklausk savęs ar esi laimingas, ir nustosi tokiu būti.“
Victor E. Frankl citata jo žymioje „Žmogus ieško prasmės“ knygoje:
„Laimė negali būti siekiama, ji turi pati ateiti, ir tai įvyksta tik kaip nesiekiamas šalutinis poveikis žmogaus atsidavimo tikslui, kuris yra didesnis už jį patį arba žmogaus atsidavimas žmogui, kuris nėra jis pats.“
Laimės pasiekimą tam tikroje veikloje apibūdina vengrų psichologijos profesorius Mihaly Csíkszentmihályi (tarimas: My-hai Čik-sent-myhai) savo teorijoje apie „tėkmę“:
Tėkmė
Tai yra būsena, kai žmogus jaučiasi įsijautęs į tai, ką jis daro, yra visiškai susikoncentravęs ir energingas, aiškiai matantis savo darbo vaisius. Išnyksta ego. Laikas skrieja. Visa žmogaus esybė yra tam tikroje veikloje. Išnaudojami visi įgūdžiai, pamirštant save ir visa kitą.
Ar veikla teikia tėkmės jausmą, priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualiai. Važinėjimas dviračiu, grojimas pianinu, dainavimas, žaidimas kortomis, mėgstamas darbas, skaitymas, sportas, pokalbis su geru draugu, maisto ruošimas – tai tik keletas pavyzdžių, kada žmogus gali jausti tėkmę.
Mokslininkas pastebėjo, kad šią būseną žmogus retai pasiekia pasyvioje veikloje: kai žiūri televizorių, stovi transporto kamštyje ar snaudžia, nors tai yra įmanoma grąžinant pasyvius procesus į aktyvią formą.
M. Csíkszentmihályi pastebėjo, kad jeigu žmogus jaučia tėkmės jausmą, jo veikloje yra:
1. Aiškūs tikslai.
2. Didelė koncentracija.
3. Matosi tiesioginiai rezultatai (sėkmė ir nesėkmė matoma iškart, galima koreguoti savo veiksmus).
4. Balansas tarp sugebėjimų ir iššūkio.
Atėjus tėkmės jausmui:
1. Negalvojama apie save, susijungiama su situacija ar veikla.
2. Iškreipiamas laiko suvokimas.
3. Asmeninės kontrolės jausmas.
4. Veikla pati savaime teikia malonumą.
5. Dėmesys susijungia su veikla, todėl galvoti apie veiklą nereikia.
Laimė (nuotr. Balsas.lt)
Ne visi punktai yra reikalingi norint pasiekti tėkmės būseną. Didžiausias dėmesys yra skiriamas balansui tarp iššūkių ir įgūdžių:
Mihaly Csíkszentmihályi tekmės jausmą grindžia teorija, kad žmogaus smegenys nėra tobulos - žmogus negali galvoti apie sudėtingą (bet įveikiamą ir įdomią) veiklą, apie savo ego, kasdieninius darbus ir kitus dalykus vienu metu, sąmoningai, nes per daug informacijos. Nereikšmingi procesai yra nustumiami į pasamonę, paliekant vien tik koncentruotą dėmesį iššūkį keliančioje veikloje.
Žmogus, kuris nori, kad jo veikla būtų malonesnė, gali atlikti visus ar dalį šių veiksmų: nusistatyti aiškius veiklos tikslus, sugalvoti būdą, kaip pamatuoti daromos veiklos rezultatus, suderinti iššūkius ir įgūdžius (jei darbas per sunkus, daryti jį mažesniais „kąsniais“), šios veiklos metu išnaudoti kuo daugiau savo įgūdžių, susikoncentruoti ties daroma veikla ir galiausiai personifikuoti savo veiklą – suteikti jai charakterio. Galima susidaryti sąrašą veiklų, kurios buvo suteikusios tėkmės jausmą, ar užsiimti nauja veikla, kuri manomai šį jausmą gali sukelti.
Atsikratęs to varginančio įpročio ieškoti Laimės ar ją atidėlioti, žmogus pagaliau gali gyventi. Atsipalaidavęs, darydamas tai kas patinka ir sukelia iššūkį, retkarčiais prisimindamas M. Csíkszentmihályi idėjas, jis dažniau priartėja prie to jausmo iš didžiosios raidės: Laimės.
www.thegame.lt inf.
