Šiandien žmogui bandoma įteigti, kad labai stengiantis galima pasiekti kur kas didesnį pasitenkinimą gyvenimu, o laimė yra pagrindinis gyvenimo tikslas.
Apie tai rašo Didžiosios Britanijos dienraštis „The Times”.
Girdime daugybę patarimų, kaip būti laimingiems. Knygynuose pilna knygų, kurios vadinasi „Tikroji laimė” ar „Laimės menas”. Tačiau už to slypi kai kas daugiau nei noras padėti. Tokios deklaracijos skatina jaustis nepilnavertišku, jei nesi per daug sėkmingas, džiaugsmingas, laimingas. Laimės industrija verčia mus keisti save, eiti koja kojon su moderniu gyvenimu: padaryti įspūdingą karjerą, turėti idealius namus, daug pinigų, puikų partnerį ir įspūdingas atostogas. Jei tai nepadeda jaustis geriau, tuomet „reikia mokytis būti laimingu”.
Tačiau mokslininkai teigia, kad laimės siekis yra klaida: evoliucijoje laimė nėra privalumas. Psichologai stebėjo 1216 vaikus: paaiškėjo, kad tie, kurie jautėsi laimingiausi, mirė anksčiau nei tie, kurie buvo mažiau laimingi. Suaugę laimingesni vaikai buvo labiau linkę į alkoholizmą, rūkymą, dažniau rizikuodavo, nes dėl savo optimizmo neįvertindavo galimų pavojų. Psichologai padarė išvadą, kad „nors optimizmas ir pozityvios emocijos padeda įveikti trumpalaikes krizes, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje rezultatai nėra tokie džiuginantys”.
Taigi laimė nėra panacėja, ji gali būti tik viena iš priemonių tikslui pasiekti tam tikroje situacijoje, tam tikru laiku. Ji nėra pranašesnė už kitas emocijas: nuobodulį, nepasitenkinimą, liūdesį. Genetikas Theodosius Dobzhansky teigia, kad viskas, ką turime, yra reikalinga, nes taip sutvarkė gamta. Pastangos pakeisti ar ignoruoti mums nemalonias emocijas, pagal seną dzen priežodį, yra panašios į nuogo žmogaus pastangas nusiimti drabužius.
Vyraujanti pozityvumo tendencija trukdo įprasminti mūsų tamsiąją pusę. Tačiau jau seniai žinoma, kad tam tikras pesimizmas padeda mums adekvačiau vertinti pasaulį.
Psichologai tai vadina „liūdnu realizmu”. Toks požiūris padeda, nes gyvenimas dažniausiai pateikia nemalonias staigmenas, todėl tam tikras niūrumas padeda geriau pasirengti gyvenimui, nei perdėtas optimizmas.
Dėl tos pačios priežasties naudinga ir tam tikra hipochondrijos dozė: esame sukurti taip, kad jaudintumės, jog kažkas su mumis negerai, nes dar mūsų protėvių nuolat tykojo įvairios ligos. Optimistiški urviniai žmonės mirdavo nuo kraujo užkrėtimo, nes visai nesirūpindavo žaizdų priežiūra, o jų pesimistiški kolegos labiau saugojo save ir gyveno ilgiau.
Siekis tapti laimingu yra bevertis
Nusiminimas gali padėti mums ir šiandien, kai nutinka kas nors, kas nekelia džiaugsmo. Tai priverčia mus įvertinti savo elgesį ir siekti pasikeitimų. Psichiatrai siūlo gydytis vaistais, tačiau JAV atliktas tyrimas, kurio metu stebėta 8000 depresija sirgusių ir kliniškai gydytų žmonių, rodo, kad 25 proc. iš jų gydymo nereikėjo, nes jie tiesiog išgyveno liūdnus gyvenimo įvykius, o depresijos simptomai būtų praėję savaime.
Psichologijos profesorius Nicholas Emleris sako, kad pozityvios psichologijos pažadai yra iš esmės klaidinantys, o pastangos padaryti save laimingu - bergždžios: „Laimės jausmas gali banguoti priklausomai nuo aplinkybių, tačiau kiekvieno žmogaus gebėjimas jaustis laimingu yra individualus ir turi tam tikrą lygį, nuo kurio per daug nenukrypsta”.
Iš tiesų moderni kultūra labiau slegia, nei suteikia galimybių būti laimingiems. Mūsų smegenys linkę tikėti, kad tai, ką matome žurnaluose ar televizijos ekranuose, vyksta visai netoli mūsų. Kaip ir anksčiau, vertiname savo grožį ir įgūdžius, lygindami save su aplinkiniais. Anksčiau, kai gyvenome nedidelėmis bendruomenėmis, buvo galima tikėtis, kad rasime nišą, kur galėsime jaustis išskirtiniais, bet šiandien visuomet žinome, kad mūsų globaliame pasaulyje visuomet atsiras protingesnis ar gražesnis už mus.
Iš tiesų siekis būti laimingu - yra vienas iš būdų tapti nelaimingu. Žinoma, laimė egzistuoja, tačiau tai tik akimirkos. Šio jausmo neįmanoma pasiekti per prievartą, o bandydami tai padaryti patenkame į užburtą ratą: siekiame laimės ir jaučiamės emociškai išsekę, kai mums nepavyksta. Filosofas Johnas Stuartas Millis rašė: „Paklausk savęs, ar esi laimingas, iš karto nustosi tokiu būti”.
Laimė turi savo ribas, kurias pasiekus neįmanoma būti laimingesniam. Tai parodė vienas iš paskutinių tyrimų, paskelbtas žurnale „Journal of Health and Social Behavior”. Tyrime buvo stebėta 3000 vedusių žmonių. Paaiškėjo, kad tie, kurie kentėjo nuo depresijos, vedę tapo kur kas laimingesni. Vedybos nusivylusių žmonių pasitenkinimo lygį pakėlė 7,56 taškais, o laimingais save laikiusių žmonių - tik 1,87.
Taigi siekis būti laimingu neišvengiamai pasiekia tokį paradoksalų lygį, kai pastangos duoda tokių menkų rezultatų, kad ateina nusivylimas ir vėl leidžiamasi žemyn laimės skale.
Po 25 metų asmenybė nesikeičia
Nors laimės industrija nori įrodyti kitaip, tačiau akivaizdu, jog po 25 metų mūsų asmenybė nesikeičia: susiformuoja tam tikri mūsų įpročiai, suvokimas, kurie padeda mus atpažinti kaip save patį. Galima laimėti didžiulę sumą loterijoje, galime prarasti abi kojas per avariją, bet praėjus metams po įvykio, mūsų savijauta tampa įprasta. Jei noras padėti sau nepadeda, jei laimės siekis sukelia kančias, tuomet reikia eiti kita kryptimi: apsibrėžti laimės ribas ir nesistengti jų peržengti.
Tai iššūkis, nes šiuolaikinis žmogus raginamas nuolat siekti didesnės laimės. Pasakyti, kad laimės gana, yra iššūkis ir patiems sau, nes mes egoistiškai siekiame turėti viską. Vartotojiškoje visuomenėje tai įvardinama kaip savęs realizacija. Tačiau iš tiesų mes nesame visagaliai. Pripažinus šį faktą, atsiranda kur kas daugiau galimybių būti patenkintam.
Tik patenkintam? Šis žodis skamba daug kukliau, palyginus su karališku žodžiu laimė. Tačiau žmonija niekada neturėjo galimybių mėgautis didele laime. Gyvename pertekliaus visuomenėje ir įsivaizduojame, kad tokią trapią būseną kaip laimė galime paversti amžina būsena. Tačiau, kaip pasakė amerikiečių rašytoja Edith Wharton, „jei tik nustotume siekti laimės, turėtume tiesiog daug gražaus laiko”.
