Tokie ir panašūs klausimai pasipylė Lietuvos žiniasklaidoje, vos tik patyrus apie Amerikos prezidento rinkimų duomenis. Ir daugumas jų – baimingi. Ar White House dabar jau netaps Black House, klausia man siųstame laiškutyje viena aukšta valstybės pareigūnė. Tik kažin kodėl tokia nuogąstis, nes duomenys – jau prieš keletą mėnesių nuspėti, todėl ir Afrikos amerikiečio Baracko Obamos išrinkimas Amerikos prezidentu niekam nebegalėjo būti staigmena. Nebent tik duomenų aritmetika, anksčiau ištisas naktis nervinusi prie televizorių prisiplojusius ir laukiančius valandomis eilėse prie balsadėžių prastovėtų pasekmių, šiemet vos pusei vakaro praėjus jiems palinkėjusi labanakt. Pralaimėtojas Johnas McCainas, nors ir santūriai, tačiau labai mandagiai, džentelmeniškai viso pasaulio akivaizdoje pasveikino laimėtoją, savo paramą pažadėdamas, palinkėjo jam sėkmingai šalinti šiuo laiku Ameriką užgulusius sunkumus, padėkojo savo sunkiai dirbusiems talkininkams, rėmėjams, aukotojams, balsuotojams, o ypač savo šeimai už kantrybę, pats ramiai nuėjo miegoti. Ir štai toji būdinga šių, iki šiol pasaulyje garsiausių, dviejų vyrų išeitinė: vienam viskas pasibaigė ir tik paguoda, kad dar gali grįžti, kur buvai, o kitam – viskas tik prasidėjo iškopus ten, kur dar niekada nebuvai. Ir viso pasaulio dėmesys dabar tik jam, naujam Amerikos prezidentui Barackui Obamai. Galingiausios pasaulyje valstybės vadovui, prieš keletą metų dar beveik niekam nežinomam Afrikos amerikiečiui, JAV piliečių valia pasodintam į galingiausią, beje, ir atsakingiausią, pasaulyje kėdę. Bet… čia tik jaudinantys, puošnūs sentimentai. Tikrovė – ar jis tą kėdę atitiks? Dėl to tad ir mūsų žiniasklaidoje tie baimingi klausimai.
Bet gal ir ne visi. Yra ir save, ir skaitytojus padrąsinančių nuomonių. JAV užsienio politikoje tarp respublikonų ir demokratų skirtumo nėra, tikina mus ir pats prezidentas Valdas Adamkus. Duok Dieve, kad taip būtų, ypač dabartiniu atveju, kai politikai Rusijos atžvilgiu mums reikia išlaikyti tvirtą atramą, kurią pastaraisiais metais Vašingtone mes visgi turėjome. Aštuonerius metus pusėtinai gera pusiausvyra buvo išlaikyta mums patiems beveik nieko nedarant. Vargu ar be kadenciją baigiančio JAV prezidento George’o Busho kartais gal ir mažai viešai rodomo užnugario taip būtų buvę? Tad ir klausimas, ar bent taip bus ir toliau? Nes čia nebėra jau keletą kartų mūsų išbandytas respublikonų pakeitimas demokratais, bet, pagal čia jau minėto laiškučio teiginį, ir Baltiesiems rūmams tampant „juodiems“. Nors iš tikrųjų tai nieko neturėtų reikšti. Tačiau prieš penkiasdešimt metų, mano kartai, antrabangiams, į Ameriką atvykus, apie tai net kalbėti buvo nepadoru. Kitaip buvo ir prieš penkerius metus. Kai labai žymiam, pasaulyje pagarsėjusiam generolui, JAV jungtinių karinių pajėgų štabo viršininkui, valstybės sekretoriui Colinui Powellui buvo pasiūlyta kandidatuoti į prezidentus, jis atsisakė, abejodamas, ar Amerika jau pribrendusi afroamerikietį rinkti valstybės vadovu. Tačiau, kaip matyti, šiandien jau toji branda atsirado.
Baracką Obamą pasitinka Roosevelto laikai, pabrėžia Amerikos žiniasklaida, primindama šiandienę ekonominę padėtį. Vos ne tokia pati katastrofa kaip 1929 metais. Niujorko vertybinių popierių birža per pusmetį net 45 nuošimčius smuko žemyn. Po rinkimų per dvi dienas – po 4 nuošimčius kasdien. Tada prezidentas Rooseveltas valstybę išgelbėjo, dar ir šiandien tebedievina jį daugelis amerikiečių. Rooseveltas buvo demokratas. Gal dėl to jie ir praėjusį antradienį balsavo už demokratą Obamą, vildamiesi to paties? Gal amerikiečiai ir gali džiaugtis – anais laikais Rooseveltu, o dabar Obama, tačiau, Viešpatie, mūsų pasigailėk, jeigu Obama padarytų tokią pat „paslaugą“ Lietuvai šiandien, kokią padarė Rooseveltas Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, visą Rytų Europą, kartu ir Baltijos valstybes, atiduodamas Stalinui išžudyti. Dėde Juozai, Teherano konferencijoje Sovietijos diktatoriui draugiškai per petį plodamas kalbėjo, šių kraštų aš tau nepripažįstu, tačiau… būk ramus, dėl jų nekariausiu. O Amerikos prezidento žmona Eleonora „nematė“ nė tos dovanos pasekmių. Melas, šmeižtas, nė kokių priverčiamųjų darbų stovyklų Sibire nėra, giedojo ji raudonai Jungtinėse Tautose, atsiliepdama į partizanų krauju pasirašytą ir Popiežiui atgabentą laišką, liudijantį didžiuosius 1948 metų trėmimus, išgrūdusius į Sibirą 40 000 lietuvių. Tai didžiojo JAV demokratų partijos vadovo dovana Lietuvai, tuo pačiu laiku garsiai šaukusiam pasauliui apie pavergtų tautų išlaisvinimą iš sovietų vergijos. Tą pačią politiką tęsė ir kitas demokratas JAV prezidentas Harry Trumanas, jau priėmęs sovietų paslaugūno ambasadoriaus George’o Kennano politiką, pavergtųjų tautų laisvinimą pakeičiant Sovietijos plėtros stabdymu. Kad Stalino tankai neatsidurtų prie Atlanto.
Nors Vakarų Jungtinių pajėgų vadas Europoje gen. Dwightas Eisenhoweris karui pasibaigus ir atsisakė prievarta grąžinti atgal nuo sovietų okupacijos pabėgusius Rytų europiečius, taip išgelbėdamas ir mūsų, lietuvių, gyvybes, tačiau, tapęs JAV prezidentu, visgi nesiryžo pasinaudoti proga išlaisvinti jau sovietų pavergtą Rytų Europą. Vengrijos revoliucijos netikėtai užklupta Maskva pasimetė ir nežinojo, ką daryti, kol jai nepasakė pats JAV prezidentas respublikonas Dwightas Eisenhoweris, viešai pareikšdamas, kad JAV revoliucijų neorganizuoja, neskatina, neremia. O jam reikėjo tik skubiai suorganizuoti kokias nors karines pratybas Austrijos – Vengrijos pasienyje ir tylėti. Ir to būtų užtekę sukilimui persimesti į kitas pavergtas tautas, ir Europai išsilaisvinti nebūtų reikėję laukti Ronaldo Reagano laikų. Respublikonas Richardas Nixonas buvo mūsų draugas, tačiau nedaug ką darė, demokratas Johnsonas – tuščia vieta, Jimy Carteris jau žymiai kietesnis: ryškino lietuvių pogrindžio judėjimą, rėmė išeivių veiklą. Tačiau didįjį laisvės laužą mums užkūrė Ronaldas Reaganas, ir labai gaila, kad jo pasekėjas dabartinio prezidento tėvas George’as Bushas vos jo neužgesino, ukrainiečių laisvės siekius jų sostinėje viešai apšaukdamas tautine savižudybe. Demokratui Bilui Clintonui priklauso pagrindinis vaidmuo ir laimėtos grumtynės prieš Borisą Jelciną Helsinkyje, Suomijos prezidento namuose, Lietuvai skinantis kelią į NATO. Negali Lietuva skųstis ir dabartinio JAV prezidento respublikono Geoge’o Busho laikysena mūsų atžvilgiu. Tiek prieš ES didžiuosius, tiek ir prieš Rusiją. Tad gal ir ne per daug pro šalį buvusio JAV respublikono Valdo Adamkaus pastaba, kad tarp šių dviejų partijų užsienio politikoje esminių skirtumų nėra.
Girdėjom, kad Jūsų naujasis labiau myli mūsų „didįjį brolį“, negu iki šiol buvę „sinjorai“, skaitau kitą laiškutį rytmetiniame tinklapyje. Neneigčiau nė šios prielaidos. Su Rusija reikia gerų santykių, jau spėjo leptelti šis naujasis JAV užsienio politikos kūrėjas… Dėl to tikrai niekas nesiginčys. Tik norės žinoti, koks tų gerų santykių laipsnis ir kieno sąskaita. O mums tai ypač svarbu. Ir dar svarbiau – to kūrybos posmelio nepražiopsoti.
