„Antirusiškas? Tai, kad jis man išvis neatrodo rusiška istorija... Su nežmogiškais valdininkais, uždaru ratu, galima susidurti visur... Keista, tačiau tarp visų filmo herojų nėra išvis nė vieno teigiamo personažo. Ko nekenčia A. Zviagincevas, daugiau ar mažiau aišku. Tačiau ką jis myli? Šlovę, raudonus kilimus ir statulėles – tas aišku. O myli jis kurį nors iš savo herojų? Tuo aš labai abejoju,“ – dėstė savo nuomonę Rusijos kultūros ministras.
„Tokią istoriją galima būtų sukurti kur nors Kolorado valstijoje, Paryžiaus arabų priemiestyje, ir depresijos apimtuose pietų Italijos rajonuose. Tiesa, tokiu atveju autoriai vargu ar būtų gavę tiek prestižinių Vakarų apdovanojimų. Reikia pripažinti, kad šis filmas pernelyg konjunktūrinis tarptautinio pripažinimo lenktynėms,“ – pažymėjo V. Medinskis.
Jis taip pat išsakė viltį, kad ateityje, Kultūros ministerijos finansuojamas Andrejus Zviagincevas kurs tokį kiną, kuriame nebus „tos nevilties egzistencijos“.
„Asmeniškai mano nuomonė: filmai, kurie ne šiaip kritikuoja dabartinę valdžią, o atvirai į ją spjauna (tai, tiesa, yra negarbinga mokesčių mokėtojų atžvilgiu), pripildyti padėties be išeities dvasios ir mūsų egzistavimo beprasmybės, neturėtų būti finansuojami mokesčių mokėtojų sąskaita...
„Rusijos pravoslavų bažnyčia, kaip ji pavaizduot filme, – tai jau visiškai virš visko. Už ribų. Tai mane stipriai ir itin nemaloniai paveikė. Smerkti autorius dėl to – ne mano sritis. Tačiau pasakysiu taip – „Eik, tebūnie tau, kaip įtikėjai!“ (Evangelija pagal Matą 8:13 – red. past.), – Naująjį testamentą citavo ministras.
