Pakalbėjus apie pilietinės visuomenės stygių ir pilietinio aktyvumo stoką Lietuvoje, užtenka mesti žvilgsnį į platesnįjį pasaulį ir pamatyti, kad pilietinio aktyvumo perteklius irgi nėra geras dalykas. Juk nenorėtumėm, kad pas mus dabar būtų kaip Prancūzijoje – nuolatiniai streikai, demonstracijos, riaušės, vandalizmas.
Rusų rašytojas Jevgenijus Popovas prieš porą metų kalbėjo apie Vakarų visuomenės tam tikriems sluoksniams būdingą „neistorinį kairįjį niežulį“. Tai yra tokia refleksinė kairuoliškumo liga, kurios neveikia istorinės permainos (pvz., komunizmo žlugimas).
Tarp šios ligos simptomų yra neapykanta kapitalizmui ir nepasitikėjimas realiai egzistuojančia demokratine santvarka. Pabrėžtina, kad sėkmingiausiai ši liga plinta tose valstybėse, kuriose kapitalizmas ir realiai egzistuojanti demokratinė santvarka sukūrė labai aukštą pragyvenimo lygį ir įdiegė pagarbą žmogaus teisėms bei asmens laisvei.
Pas mus vadinamosios gerovės valstybės dar anaiptol nėra, bet poslinkių ta kryptimi jau esama, o svarbiausia, kad vakarietiškos mados neišvengiamai turi ateiti. Todėl natūralu, kad galų gale ir Lietuvoje atsirado radikalių kairiųjų (juos dar, pagal aplinkybes, galima vadinti naujaisiais radikalais arba anarchistais ir pan.), nors kairiųjų įsteigtą rojų išgyvenusioje šalyje tai nėra populiari laikysena. Todėl šiaip jau Lietuvoje savo hipertrofuotą jautrumą pasaulio netobulumui intelektualai dažniausiai projektuoja į nepolitines sritis, pvz., paveldosaugos, paminklosaugos ir ekologijos problemas. Tai, žinoma, geresnis ir realistiškesnis impulsas negu bandyti sukurti naują visuomenę arba naują žmogų.
Ko gero, ryškiausias ir radikaliausias minėtojo kairiojo niežulio atstovas Vakaruose yra garsus amerikiečių lingvistas Noamas Chomsky, kurio politinių straipsnių rinkinį jau turime ir lietuviškai. Be kita ko, jis rodo panieką Rytų Europai, aiškindamas, kad šios šalys visada buvo trečiojo pasaulio dalis ir kad dabar, po Chomskiui nelabai malonaus Sovietų imperijos suirimo, jos, pataikaudamos Vakarams, sieks Haičio arba Afrikos vergų lygio statuso. Toks jo požiūris kyla iš jį suerzinusios Rytų-Vidurio Europos orientacijos į vakarietiškas vertybes.
Pvz., kalbėdamas apie planinę ekonomiką ir vadovaudamasis trečiojo pasaulio teorija, t.y. beviltišku Rytų Europos atsilikimu, jis aiškina vieną šiaip jau gana suprantamą aspektą – planinės ekonomikos nesėkme negalima laikyti Sovietų Sąjungos ir apskritai Rytų bloko atsilikimo nuo Vakarų Europos ir JAV. Chomskio požiūriu, Rusiją reikia lyginti su Brazilija, Bulgariją su Gvatemala, ir tik tada esą galima daryti išvadas apie planinės ekonomikos sėkmes arba nesėkmes. Tačiau juk ir vaikui aišku, kad, užuot bandžius apžergti Atlantą, reikia lyginti tai, kas šalia: Vokietiją su Vokietija, Korėją su Korėja, Kiniją su Kinija.
Komunistinio planavimo pamaloninta Rytų Vokietija iki šiol tebėra atsilikusi nuo vakarinės dalies, nors pastaroji į rytus be perstojo varo milijardus eurų. Taivano BVP vienam gyventojui yra 10 kartų didesnis negu žemyno Kinijos. Na, apie Šiaurės Korėją nėra net ką kalbėti – išskyrus karinę pramonę, ten gyvuoja arklo gadynė – jeigu abi Korėjos staiga susijungtų, klestinčią Pietų Korėją ištiktų katastrofiškas žlugimas.
Chomskis štai jau daugelį dešimtmečių yra ištikimas savo pažiūroms, jo plieninių įsitikinimų neišjudino jokios istorinės permainos ir sukrėtimai. Kai Vaclavas Havelas 1990 m. kreipėsi į JAV Kongresą ir pagyrė Ameriką už tai, kad teikė įkvėpimą komunistinio režimo prispaustoms tautoms, Chomskis iš Havelo piktai pasityčiojo ir pareiškė, kad, „palyginti su sąlygomis, primestomis JAV tironijos ir agresijos, rusų valdoma Rytų Europa buvo tiesiog rojus“.
Kritikuoti esamą visuomenę (kurią galima vadinti liberaliąja demokratija, pikčiau nusiteikus, išnaudotojišku kapitalizmu) labai knieti liežuvį, ir – svarbiausia – ją būtina kritikuoti, galų gale šioje visuomenėje tai visada buvo daroma, ir tai yra vienas jos gyvybingumo pagrindų. Liūdniau atrodo, kai bandoma pasiūlyti esmines alternatyvas, iš pagrindų kitokias negu esama visuomenė, valstybė. Štai čia ir atsiskleidžia „naujųjų kairiųjų“ arba anarchistų vizijos skurdas. Chomskio siūloma „teisingo“ pasaulio vizija yra tokia prėska, beviltiškai naivi ir infantiliška utopija, kad gėda net ją kritikuoti.
Šiuolaikinės visuomenės ir juolab šiuolaikinės Amerikos racionali kritika iš kairiųjų pozicijų yra labai galima ir būtina, ji turi senas tradicijas ir iki šiol sėkmingai egzistuoja, o kai kuriose klestinčiose Europos šalyse šios kairiosios (socialdemokratinės) nuostatos iš esmės yra įgyvendintos, nors tai išsprendžia anaiptol ne visas socialines problemas. Čia kalbu visų pirma apie požiūrį į ekonomiką. Štai Lietuvoje per žiniasklaidą dažnai girdime Laisvosios rinkos instituto atstovų požiūrį į aktualias problemas. Lietuvos radijas, taip pat transliuojantis šio instituto ekonomistų nuomonę, savo „Savaitės komentaro“ rubrikoje gana protingai nusprendė suteikti mikrofoną ir alternatyviai pozicijai - čia reguliariai pasisako ir kairiąsias, daugmaž socialdemokratines, pažiūras ginantys kalbėtojai: Povilas Gylys ir Romas Lazutka. Jų pozicija ginčytina, bet jie dažniausiai pateikia racionalią ir pozityvią argumentaciją, kuriai galima pritarti arba pasitikti ją racionaliais kontrargumentais (gaila tik, kad retai galime išgirsti tiesioginę diskusiją).
Tačiau radikalių kairiųjų pozicija nėra prieinama racionalios argumentacijos laukui. Jie to ir nesiekia, nes jų tikslas – atmesti pačius šios visuomenės, arba valstybės, pagrindus. Jų požiūris iš esmės artimas dar Lenino įdiegtai nuostatai – kad pliuralistinės demokratijos principus pripažinę socialdemokratai yra oportunistai, išdavę revoliucijos idealus. Būtent revoliucija komunistams buvo atsakas į realias arba prasimanytas egzistuojančios santvarkos blogybes. Bet dabartinėje pokomunistinėje epochoje šios alternatyvos, regis, nebeliko.
Tiesą sakant, atrodo, kad daugelis radikalių kairiųjų tai ir supranta, – suvokia, kad jokios alternatyvos nėra arba, tariant šventais Churchilio žodžiais, demokratija – bloga santvarka, bet visos kitos blogesnės. Už tai tas protestas neretai būna nuspalvintas vien negatyvių emocijų. Metantis akmenį į mokyklos langą moksleivis nemano, kad „Pink Floyd“ šūkis „We don't need no education“ bus įgyvendintas – tai yra tiesiog aklas agresyvus apmaudo išliejimas. Iš dalies tas apmaudas kyla iš suvokimo, kad pakeisti šio pasaulio neįmanoma.
Tas pats ir tarptautinėje politikoje. Vienas dalykas – racionaliai kritikuoti Amerikos politiką, tarkim Irake, kitas dalykas, inspiruotas neistorinio kairumo niežulio, – kritikuoti bet kokius veiksmus vien dėl to, kad juos atliko aklai neapkenčiama valstybė. Pastaruoju atveju tektų daryti išvadą, kad Afganistane derėjo palikti viešpatauti Talibaną kartu su jo globojama Al Kaida.
