Į aukų vaidmenį įsijautusios mažos Europos tautos turi ir savo istorinių juodų dėmių. Lietuvoje tai yra prisidėjimas prie holokausto.
Kad ir kokie perdėti Lietuvoje apsilankiusio Izraelio Kneseto pirmininko priekaištai, turtiniai reikalavimai ir žodžiai apie kolektyvinę kaltę, tai dar nereiškia, kad galime lengva ranka numoti į savo tautiečius, prisidėjusius prie masinių žudynių, ir į kur kas gausesnius lietuvius, tyliai tam pritarusius arba žiūrėjusius abejingai, o svarbiausia - į iki šiol tebevešintį antisemitizmą.
Čekijos dėmė kitokia - brutalus trijų milijonų vokiečių išvarymas iš Sudetų krašto po karo. Kadangi, priešingai negu žydai, vokiečiai buvo pagrindiniai Antrojo pasaulinio karo agresoriai, šita dėmė ilgą laiką buvo nubalinta. Bet buvo neišvengiama, kad po ilgų dešimtmečių uolaus mušimosi į krūtinę vokiečiai garsiau prabils ir apie savo nekaltai nukentėjusiuosius, apie tai, ką galbūt galima vadinti karo nusikaltimais vokiečių civilių atžvilgiu.
Be to, kitaip nei komunistiniais laikais, dabar ir pačioje Čekijoje galima atvirai kalbėti apie Benešo dekretus, lėmusius vokiečių ištrėmimą. Ir kalbama nemažai - leidžiantis į aistringą polemiką. Vieni sako, kad tai buvo to meto sąlygomis pateisinamas žingsnis, o dabar jo smerkti nereikia, nes tai tik paskatins vokiečių ekstremistus reikalauti atšaukti dekretus, kompensuoti aukoms, grąžinti turtą. Tokios pozicijos laikosi gerokai politizuoto savaitraščio "Literįrnķ noviny" vyr. redaktorius Jakubas Patočka ir jo sutelkti bendraminčiai. Bet vis dėlto išspausdino ir kitokią nuomonę - kad negali būti nutylimi "700 vokiečių civilių sušaudymas prie Levanicės ir Postoloprto įsakius Čekoslovakijos kariuomenės vadams, 74 vaikų, tarp jų ir kūdikių, bei 120 moterų, t. p. ir tų vaikų motinų, sušaudymas prie gyvenvietės Hornķ Moštgnice trijų reguliariosios Čekoslovakijos kariuomenės karininkų valia (tik vienas iš jų trumpai pasėdėjo kalėjime, o paskui padarė karjerą Kovotojų su fašizmu sąjungoje, kai už grotų nukeliavo karinis prokuroras, išdrįsęs jį nuteisti) - šie ir kiti taikos metu įvykdyti nusikaltimai žmoniškumui, už kuriuos iki šiol iš esmės niekas nenubaustas".
Čekijoje ir Lenkijoje reiškiama daug nepasitenkinimo ištremtųjų vokiečių organizacijos ketinimais Berlyne statyti memorialą trėmimų aukoms. Aiškinama, kad toks pagerbimas skatintų iškreiptai vaizduoti Antrojo pasaulinio karo esmę ir kad reikia statyti ne nacionalinį, o bendrą europietišką memorialą visų trėmimų aukoms, pvz., Vroclave, Sarajeve ar dar kur nors. Keletas pačių vokiečių istorikų surašė viešą raginimą nestatyti šio memorialo Berlyne - šį tekstą pasirašė per šimtą 12-os šalių intelektualų, tarp jų ir Alvydas Nikžentaitis. Tekstą išspausdino Lenkijos "Gazeta wyborcza" ir Čekijos "Lidove noviny".
Čekijos spauda daug rašo apie kiną, o čekai noriai lanko kino teatrus ir noriai renkasi čekiškus filmus. Vieną rugsėjo savaitę populiariausių filmų sąrašas atrodė neįtikėtinai: pirmoje vietoje čekų filmas "Viena ranka neploja" ("Jedna ruka netleskį"), antroje - "Karibų piratai", trečioje - vėl čekų filmas "Želary": kamerinė drama iš Antrojo pasaulinio karo laikų. Pastarąjį čekai nusiuntė rungtis dėl užsieniečiams skiriamo "Oskaro", o dėl juodosios komedijos "Viena ranka neploja" susirungė kino teatrai - bent trys Prahos kino centrai (multipleksai) pasiskundė, kad jiems neleidžiama lygiomis teisėmis konkuruoti, nes tą filmą platintojai pateikė tik vienam kino centrui (ir dar keliems mažesniems kino teatrams).
Nuėjau ir aš pasižiūrėti, kaip ta ranka neploja. Užuomazga lyg ir nieko - paprasta kriminalinė istorija virsta keista ir mįslinga, atsiranda ekscentriški personažai, galiausiai kūrėjų fantazija nuklysta į lankas, ir tai būtų žavu, jeigu daugelis scenų nebūtų tokios primityvios ir idiotiškos (kaip galiausiai ir beveik visi personažai). Ypač nejauku, kai mintyse kyla asociacija su tokiu nuostabiu fantazijos vaisiumi kaip "Malholando kelias".
Dienraštis "Lidove noviny" pateikė interviu su garsiu režisieriumi Jiųķ Menzeliu. Klausiamas, kodėl pastaruoju metu nestatąs filmų, sakė esąs išlepęs ir pats nesisiūląs - imąsis kino, kai kas nors pakviečia, o dabar puikiai jaučiąsis teatre. Bet pareiškė priekaištų jaunesniajai kino kūrėjų kartai:
“Pavasarį buvau žiuri pirmininkas Vysbadeno festivalyje, skirtame filmams iš Rytų. Filmai vienas po kito pasakojo apie visuomenės atmatas, apie tai, kaip bloga gyventi, visi herojai pasyvūs, žiūri į pasaulį be valios ką nors pakeisti. Žiūrėkit, kokios mes aukos! Aš iš pradžių supykau ant organizatorių - kodėl taip vienpusiškai parinko? Bet jie mane įtikino, kad nebuvo iš ko kito rinkti.”
Čekija turi nemažai kino talentų ir patirties, tad Prahoje ėmė sėkmingai veikti tarptautinė kino mokykla, rengianti intensyvius trijų savaičių kursus. Šiam projektui vadovauja anglas Tariqas Hageris ir lietuvis Tomas Krasauskas.
Čekijos knygynuose, kaip ir Lietuvoje, viešpatauja Paolo Coelho ir kiti užsieniečiai, nors kartais bestseleriais tampa ir čekų autorių knygos, ypač jeigu jose esama ko nors skandalingo. O kas gi pakeis Milaną Kunderą ir dar keletą šiuolaikinių pasaulyje garsių čekų rašytojų? Galbūt Milošas Urbanas (g. 1967)? Jo nauja knyga "Stķn katedrįly" ("Katedros šešėlis") reklamuojama net metro stotyse (šalia "Karibų piratų", raginimų laimėti milijonus loterijose ir pan.): "Kruvinas romanas apie meilės praradimą".
Pats autorius - beje, čekų kritikų lyginamas su Umberto Eco - viename interviu šį kūrinį nusakė taip: "Tai yra siaubo romanas, trileris, detektyvas, meilės istorija, o kartu esė apie tikėjimo praradimą ir atradimą iš naujo". "Lidove noviny" recenzentas patikslino savaip: "Šiame kūrinyje yra šis tas iš visų minėtų žanrų, mažiausia turbūt siaubo - tik keliuose epizoduose ir apskritai visoje niūrokoje knygos dvasioje. "Katedros šešėlis" vietomis gana įtemptas romanas, vis dėlto trileris jis, laimė, nėra. Detektyvas - taip, juk ir paantraštėje įvardyta: "Dieviškoji krimikomedija", ir jame tiriamos žmogžudystės. Meilės istorija taip pat yra".
Nobelio literatūros premiją yra gavęs tik vienas čekų rašytojas (J. Seifertas), o Pietų Afrikos štai jau du (beje, abu baltieji; 1991 m. - Nadine Gordimer). Šių metų laureatas J. M. Coetzee [Kūcė] - kaip reta vertas tokio įvertinimo, nors pernai lietuviškai pasirodžiusio jo romano "Nešlovė" prie geriausių nepriskirčiau. Šis autorius, ko gero, įtaigiausias tada, kai nutolsta nuo savo gimtosios šalies problematikos ar bent konkretikos. Devintojo dešimtmečio pirmos pusės romanai "Waiting for Barbarians" ("Belaukiant barbarų") ir "Life and Times of Michael K" ("Maiklo K. gyvenimas ir epocha") turi alegorinį pobūdį, vaizduoja neapibrėžtas vietoves (nors antruoju atveju tai Pietų Afrika, bet gana abstrakti), minimalistinį paribio žmogaus būvį ir taip tarsi atskleidžia apnuogintą žmogaus egzistencijos šerdį. Šiuose romanuose juntama Kafkos ir Becketto įtaka. Kiek kitoks autoriaus literatūrinis laimėjimas yra 1994 m. išleistas romanas "The Master of Petersburg" ("Peterburgo šeimininkas"), vaizduojantis Fiodorą Dostojevskį. Čia rašytojas pademonstravo fantastišką psichologinę įžvalgą, atkūrė Dostojevskio romanų stilių ir nuotaiką.
“Šiaurės Atėnai” (http://www.culture.lt/satenai)
