Pastaruoju metu žiniasklaidoje randame vis daugiau pasvarstymų apie tai, kaip mus mulkina… žiniasklaida. Bet klaidinantys pranešimai kartais gimsta ne pačiose žiniasklaidos priemonėse, o žurnalistai nesusimąstydami iš inercijos juos kartoja metų metus.
Pastaruoju metu žiniasklaidoje randame vis daugiau pasvarstymų apie tai, kaip mus mulkina… žiniasklaida. Žinoma, perdėti šio reiškinio nereikėtų, bet – vienur daugiau, kitur mažiau – pasitaiko ryškių iškraipymų, tendencingų formuluočių, ypač antraštėse, ir t.t.
Bet esama ir kitokių iškraipymų – ne tendencingų, o visiškai atsitiktinių, neturinčių jokio tikslo, pavyzdžiui, pateikiant statistiką. Klaidinantys, esmingai neišsamūs, neinformatyvūs pranešimai kartais gimsta ne pačiose žiniasklaidos priemonėse. Bet žurnalistai nesusimąstydami iš inercijos juos kartoja metų metus.
Štai, tarkim gyventojų apklausa: už kokią partiją balsuotumėte, jeigu rinkimai vyktų šiandien? Tarkim, už partiją X balsuotų 4 procentai apklaustųjų. Žiniasklaidos priemonės skelbia išvadą: jeigu rinkimai vyktų šiandien, partija X į Seimą nepatektų, nes neperžengtų nustatyto 5 proc. barjero. Išvada aritmetiškai klaidinga, nes juk toje pačioje apklausoje, tarkim, trečdalis respondentų atsakė: „nebalsuočiau“ arba „nežinau“. Praktika rodo, kad iš tikrųjų rinkimų teise nepasinaudoja ne trečdalis, o maždaug pusė piliečių. O, kaip visi, juolab žurnalistai, žino, partijų sąrašams tekusių balsų procentai skaičiuojami nuo balsavusiųjų, o ne nuo visų rinkėjų skaičiaus. Vadinasi, jeigu rinkimai vyktų šiandien ir jeigu rinkėjai balsuotų taip, kaip parodė apklausa, partija X surinktų 6 procentus balsų. Jeigu balsuoti ateitų tik pusė rinkėjų, ta partija turbūt surinktų dar daugiau, iki 8 procentų balsų. Bet kuriuo atveju į Seimą ji lengvai patektų.
Kitas pavyzdys – nedarbo lygis. Pernai gruodžio pradžioje žiniasklaidos priemonėse buvo galima pamatyti tokių antraščių: „Nedarbas Lietuvoje – 3,9 procento“. Bet štai, nepraėjus nė trims savaitėms, prieš Kalėdas, jau skaitėme tokias antraštes: „Nedarbo lygis sumažėjo iki 7,2 proc.“ Išvada iš linksmosios aritmetikos srities: per vos daugiau nei pusę mėnesio nedarbo lygis sumažėjo nuo 3,9 iki 7,2 procento. Tiesa, tokios išvados niekas nepadarė, bet, atrodo, kad niekas apskritai nebandė kaip nors susieti šių dviejų skaičių ir paaiškinti neatitikimą. Pačiuose pranešimuose analizuojama nedarbo mažėjimo tendencija, pateikiama ankstesnė statistika, skirtingi bedarbių procentai atskirose Lietuvos vietovėse, bet nėra jokios užuominos į kito informacijos šaltinio duomenis. Gali susidaryti įspūdis, kad žurnalistai, pranešę vieną skaičių, jį tuoj pat užmiršo ir paskui, nekvaršindami sau galvos, paleido kitokius duomenis.
Įdomiausia, kad tai trunka jau metų metus. Kai, vienais duomenimis, nedarbo lygis buvo 7 proc., kitais buvo 12 ar 13, ir t.t. Iš tiesų esmė čia tokia: vieni duomenys, mažesnieji, rodo, kiek žmonių yra užsiregistravę Lietuvos darbo biržose. Kiti, didesnieji, kuriuos pateikia Statistikos departamentas, gaunami rengiant gyventojų apklausą. Pastarąja metodika vadovaujasi ir ES statistikos tarnyba „Eurostat“. Nuolatinius nedarbo duomenų skirtumus lemia keletas veiksnių – tai jau būtų atskiro straipsnio tema. Reikia tikėtis, kad tai suvokia ir šiuos duomenis pateikiantys žiniasklaidos darbuotojai, bent kai kurie. Eiliniam skaitytojui arba klausytojui belieka karpyti ausimis.
Pasitaiko ir šiaip beprasmiškų, neinformatyvių pranešimų. Pavyzdžiui, rudenį sumirgėjo tokia antraštė: „Kauniečiai labiau išsilavinę“. „Tyrimo duomenys rodo, kad Kaunas yra perspektyvus ir turtėjantis miestas, turintis daug išsilavinusių žmonių“, – teigė tyrimą atlikusios bendrovės atstovas. Bet kadangi kauniečių išsilavinimas palygintas tik su „statistiniais lietuviais“, tokia informacija beprasmiška. Ir be to visi žinojo, kad Lietuvos didmiesčiuose išsilavinusių žmonių procentas yra statistiškai didesnis negu provincijoje. Prasminga būtų nebent šį Kauno rodiklį palyginti su Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių duomenimis.
Radijo ir televizijos diskusijų laidose taip pat pasitaiko informacinių kuriozų. Politikai ir valdininkai kartais dėsto nesuderinamus „faktus“. Štai vienas sako „juoda“, kitas sako „balta“, ir kartais tai nėra nuomonės klausimas, nes kalbama apie faktinius dalykus, paneigiančius vienas kitą, bet, tarkim, žinomus tik specialistams. Šiuos dalykus būtų galima patikrinti ir nustatyti tiesą, bet laidoje žurnalistas, prieš tai gal nepakankamai pasiruošęs, to padaryti negali. Todėl žiūrovams belieka manyti, kad teisus tas, kurio liežuvis geriau pasmailintas.
Ir apskritai žodis kartais yra sąlyginis dalykas – pavadinti galima ir vienaip, ir kitaip. Visagino atominę elektrinę galima vadinti Ignalinos elektrine, televizijos bokštą galima pavadinti eglute vien dėl to, kad ant jo pakabintos girliandos, Vilnių ir Kauną galima vadinti dvimiesčiu. Na, pastarasis atvejis suprantamas – niekas ir nemano, kad iš šių miestų bus sukurtas koks nors vienas darinys, „dvimiestis“ yra tik dėl to, kad šitaip pavadinus iš tam tikrų fondų galima gauti lėšų, o tai, aišku, geras dalykas. Šiek tiek tikroviškesnis darinys formuojamas, pavyzdžiui, prie Vilniaus nesuvokiamai prijungus Grigiškes. Kai vilniečiais sumanė tapti ir Lentvario gyventojai, Trakų savivaldybės vadovai užprotestavo. O be reikalo – derėjo jiems reikalauti, kad ir Trakus prijungtų prie Vilniaus.
