Prezidentinio skandalo įkarštyje viename paksininkų mitinge Aldona Balsienė (dabar jau Seimo narė) ištarė įsimintinus žodžius: “Šiame mitinge nėra inteligentų”, - ir pridūrė patetišką, melodramatišką frazę: “Jiems nerūpi mūsų vaikų skausmas”.
Šitaip jau seniai akivaizdus dviejų Lietuvų egzistavimas buvo patvirtintas antrosios Lietuvos pusėje. Žinoma, pati Balsienė antrajai Lietuvai priskirtina nebent dėl savo kai kurių savybių, kurias čia nutylėsime, kad neįžeistume. Iš tikrųjų ji yra gyvenime gana gerai įsitaisiusi, pasiturinti politikė populistė, kaip ir Rolandas Paksas, Vytautas Šustauskas, Viktoras Uspaskichas ir nemažai kitų, ciniškai kraunančių savo politinį (ir kitokį) kapitalą iš skurdžių, mažiau išsilavinusių arba šiaip dabartine padėtimi nepatenkintų žmonių apmaudo.
Apie pusę Lietuvos gyventojų mano, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau, o trečdalis pastarąjį nepriklausomybės laikotarpį laiko blogiausiu Lietuvos istorijoje. Tokie yra apklausų duomenys, kuriais kai kas visai be reikalo linkęs nepasitikėti. Iš tikrųjų ta antroji Lietuva savo dabartine forma užgimė jau 1991 m. pabaigoje ir išliko iš esmės nepakitusi iki šiol. Skandalingieji 1992 m. Seimo rinkimų rezultatai atskleidė visai ne tai, ką daug kas tada buvo linkęs akcentuoti. Esmė ne ta, kad pralaimėjo Vytauto Landsbergio vadovaujama Lietuvos Sąjūdžio koalicija (kurios branduolys vėliau virto dabartiniais konservatoriais). Esmė ta, kad tuo metu jau buvo susiformavusios gerą demokratišką europietišką potencialą turinčios politinės partijos, oponuojančios Landsbergio Sąjūdžio koalicijai. Bet jos tarp rinkėjų neturėjo paklausos ir laimėjo buvusių komunistų partija. Kodėl? Kaip tai aiškino už ją balsavusieji? Labai paprastai - tos kitos Landsbergio pakraipai oponuojančios partijos esą pačios kilusios iš Sąjūdžio. Šitaip esminis nepasitikėjimas buvo pareikštas ne tik “landsberginiam”, bet ir visam pradiniam Sąjūdžiui, tai yra visam Lietuvos nepriklausomybės atgavimo žygiui.
Ta pati esminio nepasitikėjimo demokratija ir Lietuvos valstybe nuostata išliko visais vėlesniais metais ir tebėra nė kiek nesusilpnėjusi iki šiol. Kiek sunkiau paaiškinti tik 1996 m. Seimo rinkimų rezultatus, bet gal čia lėmė tai, kad, susikompromitavus pokomunistinei valdžiai, dar nebuvo kiek nors įtaigesnės populistinės alternatyvos, todėl suveikė švytuoklės principas. Šventa vieta tuščia nebūna, tad toji alternatyva, kurios kaip šiaudo suskato griebtis antroji Lietuva, labai greitai atsirado Artūro Paulausko asmenyje. Po jo išsirikiavo labai gerai žinoma kitų populistų eilė.
Netikintiems apklausų rezultatais, liudijančiais pusės Lietuvos nepasitikėjimą nepriklausomybe, demokratija, vakarietiškais idealais ir pan., pravartu įsigilinti ar bent paviršutiniškai pažvelgti į visų Seimo ir prezidento rinkimų rezultatus. Taip pat dera prisiminti dar vieną, šiaip jau beveik nutylėtą gyventojų apklausą, kuri parodė, kad per 40 procentų žmonių mano, jog parlamentas - apskritai nereikalinga institucija.
Ženklų, liudijančių, kad minėtosios apklausos byloja tiesą, yra ir daugiau. Pavyzdžiui, Vytauto Petkevičiaus “Durnių laivas” tapo antrosios Lietuvos “stalo knyga” ar net manifestu, nors ten ir aiškinama, kad 1991 m. sausio 13 d. iš televizijos bokšto šaudė patys lietuviai (už panašų aukų atminimo išniekinimą dabar jau mums primirštas Valerijus Ivanovas buvo nuteistas kalėti). Šios knygos gausių gerbėjų tai netrikdo, nes jų dabartinėje vaizduotėje ta Sausio 13-oji, toji rezistencija, kaip vienas iš šiandieninės padėties įtvirtinimo etapų, yra klystkelis ir klaida, o ypač nepakenčiami tos rezistencijos vadovai su Landsbergiu priešakyje.
Čia kyla akivaizdus klausimas: kodėl gi, nepaisant maždaug pusės Lietuvos gyventojų nepritarimo, šalis vis dėlto pasuko vakarietiškos demokratijos ir integracijos į Vakarų politines struktūras keliu? Todėl, kad šią strategiją lėmė ne eiliniai rinkėjai, o, tarkim, šalies inteligentiškas elitas. Kaimiškoje apygardoje išrinktas Seimo narys bemat atsidurdavo kryžminėje Vilniaus inteligentų, taip pat ir žiniasklaidos ugnyje. 1992 m. ne vienas LDDPistas širdyje galbūt buvo linkęs jungtis ne prie ES, bet prie NVS. Tačiau sostinės elitinėje terpėje sukurta idėjinė atmosfera tokia linkme neleido nė prasižioti.
Tarp tautos susiskaldymo padarinių galima paminėti šiuos. Antrosios Lietuvos išrinkti populistai atsiduria pirmosios Lietuvos apsuptyje - jos citadelėje Vilniuje. Iš to kyla nesusipratimai, kurių pastaruoju metu ryškus simbolinis pavyzdys yra toks Pekeliūnas, kuris labai nustebo, kad, visą gyvenimą buvęs gerbiamas žmogus (pabrėšime - Panevėžio rajone, ne mieste - Panevėžio miesto meru toks niekada nebūtų tapęs), dabar tapo pajuokos objektu. Iš to kyla ir jo partijos pareikštas pasipiktinimas “Vilniaus politologais”, esą nepaisančiais “liaudies” nuomonės. Yra ir daugiau nesusipratimų - kadangi žiniasklaida, pvz., mūsų visų išlaikoma LRT, vis dėlto yra dominuojama šiokią tokią atsakomybę jaučiančių inteligentų ir reiškia nepakantumą politiniam populizmui, - į Seimą išrinkti populistinės pakraipos politikai formaliai teisėtai rodo nepasitenkinimą, kad jų pozicija perdėm kritikuojama.
Nesusipratimų kyla ir iš kitos, t.y. pirmosios Lietuvos, pusės. Kai inteligentų elito atstovai piktinasi prorusiškomis ar nepakankami vakarietiškomis kai kurių politikų tendencijomis, neva demaskuodami tokius poslinkius, daliai visuomenės jie praneša visai ne tai, ką norėtų. Šis ar anas pastums Lietuvą į Rusijos glėbį? Valio! - džiugiai sau taria antroji Lietuva (ar bent jos dalis). Mes už tai pigiau gausim iš Rusijos žaliavas, geriau gyvensim. Šis ar anas tarnavo KGB? Valio! Juk KGB viešpatavimo metais mes gyvenom geriau negu dabar!
Čia noriu pasakyti tai, kad didelė dalis Lietuvos jaučia nuoširdžią neapykantą ne tik elitui, bet ir dabartinei Lietuvos valstybei, demokratijai, vakarietiškai orientacijai ir pan. Tos neapykantos mes negirdime - ji nereiškiama viešai per televiziją ar radiją, nedeklaruojama spaudoje (nors kartais ją nesunku pajausti tarp eilučių, betgi nesinori - užgniaužiame mintis apie tai). Čia neaiškinu šios padėties priežasčių, politinio elito klaidų ir piktnaudžiavimo (apie tai kone kasdien būgnija visa žiniasklaida), dalies visuomenės skurdo. Norint galvoti, kaip taisyti šią padėtį, pirmiausia reikia blaiviai suvokti, kokia ji yra.
