Nuo tada, kai lemtingąją Sausio 13-ąją beginkliai žmonės stojo prieš sovietų tankus ir automatus, prabėgo lygiai 20 metų. Tuomet dėl savo ir savo šalies laisvės daugelis buvo pasiryžę paaukoti gyvybes. O kaip būtų šiandien?
Jonui Bezarui ėjo 33-eji. Iš Raudėnų (Šiaulių raj.) į Vilnių apginti Lietuvos laisvės 1991 metų sausio 12-ąją važiavo aštuoniese. Į Joną kelis kartus prie televizijos bokšto kruvinąją sausio 13-osios naktį buvo nutaikytas tanko vamzdis.
Praėjus 20 metų po sausio įvykių dabar verslininkas Jonas nedvejodamas eitų ginti Tėvynės. Ne dėl valdžios, dėl savęs, savo vaikų, kaimynų, lietuvių, Lietuvos.
Važiavo aštuoniese
Sausio 12-oji. Per radiją ir televiziją Lietuvos žmonės buvo kviečiami į Vilnių. Apginti tautos laisvės. Jonas negalėjo nevažiuoti. Tada buvo Raudėnų mokyklos direktoriumi ir Šiaulių rajono Sąjūdžio grupės pirmininku. Nebūtų sau atleidęs, nors tada jau buvo pamatęs, kaip kapanojamasi ant valdžios olimpo, prie lovio, prie garbės.
Sąjūdžio veikloje Jonas aktyviai jau nebedalyvavo. Sako, jau buvo padaręs savo darbą. Nepriklausomybė buvo paskelbta.
Žmona Zita su pirmagimiu vos penkių mėnesių Juliumi ant rankų sutepė sumuštinių, užplikė arbatos.
Atmintin Jonui visam gyvenimui įsirėžė įvykių detalės. Raudėnų tarybinis ūkis buvo gavęs iš Liaudies ūkio pasiekimų parodos naują mikroautobusą „Latvija“. Ūkio pirmininkas, irgi Jonas, davė, tik liepė susirasti vairuotoją.
Už vairo sėdo raudėniškis Valdimaras Bružas – ūkio vyriausiasis inžinierius. Į „Latviją“, pasirūpinę termosą arbatos, sumuštinių, drauge su J. Bezaru sėdo dabartinis Raudėnų seniūno pavaduotojas Vidmantas Lubys, 80-metis Juozas Garbinčius, Zigmas Rezgys, Juozas Vaikasas.
Kuršėnuose paėmė Joną Liutviną su sūnumi. Dauguma vyrų, išskyrus dabar jau šviesaus atminimo J. Garbinčių, 30– 40 metų amžiaus, vienas studentas.
Vyrai buvo pasiryžę budėti Vilniuje mažiausiai per naktį. Kadangi kaimo vyrai nelabai pažinojo Vilnių, norėjo važiuoti prie Aukščiausiosios Tarybos, bet nežinojo, kaip ją rasti. Įvažiavę į Vilnių pamatė televizijos bokštą. Buvo nutarta sukti ten.
Vilniuje buvo apie 18.45. Pakankamai arti bokšto rado vietą „Latvijai“ tarp žigulių. Jonas gatvių pavadinimų neatsimena. Žmonės tik rinkosi prie bokšto. Vaišingi – su arbata, maistu. Šalta. Kol kas Jonas nejautė įtampos.
„Svarbu buvo parodyti, kad žmonės atėjo dėl savo laisvės. Bet man nė minties nebuvo, kad ims šaudyti“, – prisiminė Jonas.
Po 1 valandos nakties, prasidėjus sausio 13-ąjai, žmonėms buvo pranešta, kad prie televizijos bokšto artėja karinė technika. Paprašė žmonių eiti arčiau bokšto ir sudaryti gyvus žiedus.
Nugalėjo smalsumas – kas tai per technika? Jonas nebuvo tarnavęs kariuomenėje. Pagalvojo pasižiūrėti, o vėliau suspėti nubėgti prie bokšto.
Gatvę skersai užtvėrė žvyro barstytuvai. Tankai sustojo tik kelioms minutėms. Jonas nespėjo sumoti, kaip tankai perlipo per didžiules mašinas. Jonas pasileido bėgti prie bokšto. Draugų nebematė. Kibosi į gyvą parankių grandinę, sustojusią gal penkiomis eilėmis.
Žmonės giedojo „Marija, Marija“. Jonas pirmą kartą gyvenime išgirdo tanko šūvį. Sudrebėjo, rodos, visa žemė po kojomis. Žmonės nesitraukė. Nespėjo atsisukti, virto metalinė tvora. Tankas. Kitas, lyg mažesnis. Karinis sunkvežimis su “būda“ ir megafonais. Tankas važiavo tiesiai į susikibusius žmones. Palengva.
Iš karinio sunkvežimio iššoko „Alfa“ grupės smogikai. Žmonės matė, kaip smogikai užsitaisė automatus.
Jonas ne iš karto suvokė, kad šaudo į žmones. Beginklius, susikibusius giesmei. Gyvos grandinės sustingo. Niekas nebėgo. Tankas sustojo maždaug už penkiolikos metrų nuo gyvos grandinės. Pakėlė vamzdį. Baisus trenksmas. Jonas matė lyg sulėtintam kine, kaip krinta ant žmonių išdaužti bokšto stiklai. Krisdami stiklai raudėniškiui Zigmui Rezgiui supjaustė striukę.
Jonas stovėjo nuo pagrindinio įėjimo į bokštą dešiniau. Ne iš karto suprato, kad nebegirdi. Keistas spengimas ausyse. Tik vėliau sužinojo, kad nuo tokio trenksmo galėjo patirti akustinę traumą. Pas gydytojus vyras nesikreipė – tikslios diagnozės nežino. Kurtumas apmalšo po dviejų dienų.
Jonas negirdėjo, bet aiškiai matė, kaip iš automatų „lakstė ugnikės“. “Girdėjau kalbant, kad tie “svoločiai“ nešaudė atseit iš automatų, tik iš tankų. Netiesa“, – prisiminė Jonas.
Sutemos
Jonas suprato, kad iš gyvos grandinės negalėtų atsikabinti, net ir išsigandęs, minia buvo lyg plienas. „Jeigu šautų tiesiai į tave, arba važiuotų tankas, niekur nepasislėptum, nepabėgtum. Taip, kaip nuo tanko vikšrų nepabėgo, net jei būtų bėgusi Loreta Asanavičiūtė“, – su šiurpu prisiminė Jonas.
Tai tetruko keletą minučių, nors atrodė – valandos.
Jonas lyg per miglą girdėjo, jam pasirodė, kad Juozo Jermalavičiaus balsą. „Džiaukitės tarybų Lietuvos žmonės, mes jus išvadavome, dabar gyvensim laimingai. Aukščiausioji taryba nuversta, skirstykitės. Pergalė darbo žmonių rankose!“, – prisimena Jonas.
„Oh, tu, parazite“, – galvoju. Jie siekė, kad žmonės išsiskirstytų. Nepavyko“, – prisiminė Jonas.
Raudėniškis atsisukęs pamatė, kaip jaunas vaikinukas, iškėlęs baltą drobulę pamojavo ir sukniubo. „Tik ką mojavęs ir skandavęs jaunas vyras negalėjo nualpti , manau, jį pašovė. Pribėgo žmonės, purtė, kvietėsi greitosios pagalbos. Turbūt tai buvo vienas iš žuvusiųjų“, – prisiminė Jonas.
Juozas Vaikasas grįžtant namo Jonui pasakojo, kaip matęs jauną moterį po tanko vikšrais, tai galėjusi būti L. Asanavičiūtė. Gerai, kad patį Juozą raudėniškis Z. Rezgys pagavo, kai šis paslydo. J. Vaikaso pavardė galėjo būti penkioliktoji, tarp keturiolikos žuvusiųjų sausio 13– ąją.
„Latvija“
Nusileidus nuo jau užgrobto televizijos bokšto Jonas ėjo ieškoti ūkio „Latvijos“.
„Stogas susilankstęs bangomis, o pati „Latvija“ išsipūtusi, lyg „skarbonkė“. Lango – nei vieno, visi išpūsti“, – prisiminė Jonas.
Vėliau vyras sužinojo, kad mikroautobusas sumaitotas iššovus tankui. Šalia stovėjusių kuršėniškių „Laz'ams“ buvo išdaužyti langai, nubraižyti šonai.
Raudėniškiai pradėjo rinktis prie „Latvijos“, nėra tik vyriausiojo, Garbinčiaus.
Jonas sunerimo, ėjo klausinėti prie greitosios medicinos pagalbos automobilių, kurios rinko kruvinus žmones.
Vėliau sužinojo, senolis Garbinčius įlindo į autobusiuką pasišildyti, pailsėti. Atvažiavę tankai šaudė, pabiro stiklai, deformavo „Latvijos“ kėbulą. Garbinčių ištraukė iš autobusiuko leisgyvį, apipylė šaltu vandeniu. Senolis, nors ir kontuzytas, atsipeikėjo.
Priešais nutaikytą vamzdį
Beieškodamas Garbinčiaus Jonas pasilipo ant kalnelio. Apačioje važinėjęs tankas staigiai pasisuko, nukreipė prožektorių tiesiai į Jono galvą, nutaikė vamzdį. Apmirė. Gyvenimas prieš akis – už ką? Dievo planai buvo kitokie.
Vamzdis nusisuko. Tą akimirką, prisipažino Jonas, pagalvojo, kaip žmonės tampa didvyriais – arba atsitiktinai, arba neturėdami kito pasirinkimo.
Jonas tą naktį buvo matęs bebaimių vaikinukų, kurie suposi ant tankų vamzdžių, kišo į tankų vamzdžius lietsargius.
Jonas beieškodamas senolio Garbinčiaus, perėjo ant kito kalnelio – vėl tankas. Vėl prožektorius – tiesiai į akis. Sustingo. Vėl Dievo apsauga.
„Latviją“ priglaudė vienas vilnietis savo garaže, raudėniškiai grįžo namo tarpmiestiniu autobusu.
Grįžęs namo Jonas matė važinėjančius po Raudėnus KPSS platformininkų su automatais ant pečių. Per Rusijos televiziją Jonas išgirdo minint savo pavardę, esą jis platformininkams trukdąs. Tada šeimą išvežė į Kuršėnus, o pats prisiglaudė pas kaimo mokytoją.
Jonas iki dabar su buvusiais platformininkais sveikinasi, kartais pasikalba. Pamiršo.
Sausio 13-osios pamokos
– Ne kartą esu girdėjusi iš žmonių, kurie dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose, Baltijos kelyje, Sąjūdyje, – ne tokią Lietuvą mes kūrėm...
– Norėjom turėti laisvą Lietuvą. To pasiekėm – Lietuva laisva ir tai svarbiausia. O kokią valdžią išsirenkam, tai mūsų pačių problema. Tokios, matyt esame verti.
Laisvė – tai šventa. Man tai idealas ir šiandien. Tie, kas galvojo, kad gyvens, kaip amerikonai, nusivylė. Aš buvau nusiteikęs, kad bus sunkumų. Po revoliucijos visada taip būna.
– Ar eitumėt, jeigu būtų tokia situacija, ginti Lietuvos, kaip sausio 13-ąją?
– Vaikai užaugę, nebeturėčiau ko prarasti. Tikrai eičiau. Kažkas turi eiti. Nebūčiau abejingas.
– Kodėl jūs šiandien ne politikoje?
– Savo darbą padariau kurdamas Sąjūdį, dirbdamas jame. Pamačiau, kad tikrosios idėjos nebėra. Politikoje buvau tada, kai rinkimams dar nereikėjo milijonų litų vienam žmogui.
Rita ŽADEIKYTĖ
