D.Britanijos gigantas, kuris paskelbė bankrotą 2005 metais ir pateko į Kinijos kompanijos rankas. Nors paskutiniai modeliai, kurie išriedėjo pro „Rover" gamyklos nepateko į automobilių industrijos istorijos knygas, tačiau ankstesni modeliai yra verti dėmesio.
Vienas iš jų yra „Rover SD1", kuris buvo gaminamas nuo 1976 iki 1986 metų. Tai buvo vienas populiariausių markės modelių, kuriuos ypatingai mėgdavo D.Britanijos policijos pajėgos. Sužinoję, jog „Rover" ruošiasi nutraukti „SD1" gamybą, policijos departamentai įsigijo šių modelių tiek, jog užtektų penkiems metams į priekį.
Šio modelio istorija prasideda ne 1976, bet 1971 metais, kai „Rover" pradėjo kurti automobilį, kuris pakeistų „Rover P6" ir „Triumph 2000". Kadangi naujasis modelis būtų pardavinėjamas su „Rover" ir „Triumph" ženkliukais, abiejų kompanijų inžinieriai pradėjo kūrimo darbus ties naujuoju „SD1". Pasak vieno iš šio modelio kūrėjų, Speno Kingo, automobilio eksterjeras turėjo priminti tokius modelius, kaip „Ferrari Daytona" ar „Citroen CX".
Naujasis „Rover SD1" turėjo tapti kompanijos vėliavnešiu, tačiau norėjo, kaip geriau išėjo, kaip visada. „SD1" buvo kuriamas turint labai mažą biudžetą, todėl buvo atsisakyta į modelį sumontuoti „De Dion" tipo galinė pakabą ir ją pakeisti paprasta. Kitas achilo kulnas buvo, jog galiniai stabdžiai buvo būgniniai, o ne diskiniai, kaip pas konkurentus.
Kompanijos planuose buvo, jog į naująjį „SD1" bus montuojamas gan paprastas ir patikimas 2,2 litro, ketverių cilindrų benzininis variklis, tačiau „British Leyland" vadovybė šią svajonę sunaikino, nes įsakė inžinieriams patobulinti „Triumph" firmos šešių cilindrų benzininį agregatą. Ko pasekoje, prekybos pradžioje automobilis gavo „Rover" kompanijos sukurtą aštuonių cilindrų motorą. Pirkėjai įsigiję pačią brangiausią modifikaciją su 3,5 litro benzininiu agregatu, kuris išvystydavo 155 arklio galias, galėdavo su „SD1" pasiekti maksimalų 200 km/h greitį ir iki 100 km/h įsibėgėti per mažiau negu 9 sekundes.
Po maždaug dviejų metų, „Rover" pirkėjams pasiūlė rinktis ir iš „2300" ir „2600" versijų, kuriose slypėjo šešių cilindrų motoras iš „Triumph 2500".
Kaip ir daugelis to meto automobilių, juos 1979 metais pasitiko naftos krizė, tad natūralu, jog niekas nebenorėjo pirkti beprotiškai daug kuro srebiančio aštuonių cilindrų variklio. Taip pat prie automobilio nesėkmės prisidėjo ir elektronikos problemos, kurios kamavo kiekvieną „SD1" modelio pirkėją. „Rover" savininkė „British Leyland" stengėsi iš visų jėgų, jog automobilis neprarastų žavumo ir 1981 metais pristatė atnaujintą ir truputėlį modernizuotą modelį. Vėliau pirkėjams buvo pirmą kartą pasiūlytos modifikacijos su dyzeliniais agregatais.
Nors kompanija ir stengėsi gelbėti skęstantį laivą, tačiau pardavimai kiekvieną mėnesį smuko, ko pasekoje šį modelį pakeitė žymiai patikimesnis ir patrauklesnis didesniam pirkėjų ratui „Rover 800".
Paskutinius savo gyvenimo metus modelis praleido Indijoje, kurioje jis buvo gaminamas vienerius metus, 1986 - 1987 metais. Pasibaigus gamybai, „Rover" pasiliko vieną komponentą - šešių cilindrų variklį, kuris su įvairiais patobulinimais buvo montuojamas į įvairiausius automobilius iki pat 2004 metų.
D.Britanijos gigantas, kuris paskelbė bankrotą 2005 metais ir pateko į Kinijos kompanijos rankas. Nors paskutiniai modeliai, kurie išriedėjo pro „Rover" gamyklos nepateko į automobilių industrijos istorijos knygas, tačiau ankstesni modeliai yra verti dėmesio.
Vienas iš jų yra „Rover SD1", kuris buvo gaminamas nuo 1976 iki 1986 metų. Tai buvo vienas populiariausių markės modelių, kuriuos ypatingai mėgdavo D.Britanijos policijos pajėgos. Sužinoję, jog „Rover" ruošiasi nutraukti „SD1" gamybą, policijos departamentai įsigijo šių modelių tiek, jog užtektų penkiems metams į priekį.
Šio modelio istorija prasideda ne 1976, bet 1971 metais, kai „Rover" pradėjo kurti automobilį, kuris pakeistų „Rover P6" ir „Triumph 2000". Kadangi naujasis modelis būtų pardavinėjamas su „Rover" ir „Triumph" ženkliukais, abiejų kompanijų inžinieriai pradėjo kūrimo darbus ties naujuoju „SD1". Pasak vieno iš šio modelio kūrėjų, Speno Kingo, automobilio eksterjeras turėjo priminti tokius modelius, kaip „Ferrari Daytona" ar „Citroen CX".
Naujasis „Rover SD1" turėjo tapti kompanijos vėliavnešiu, tačiau norėjo, kaip geriau išėjo, kaip visada. „SD1" buvo kuriamas turint labai mažą biudžetą, todėl buvo atsisakyta į modelį sumontuoti „De Dion" tipo galinė pakabą ir ją pakeisti paprasta. Kitas achilo kulnas buvo, jog galiniai stabdžiai buvo būgniniai, o ne diskiniai, kaip pas konkurentus.
Kompanijos planuose buvo, jog į naująjį „SD1" bus montuojamas gan paprastas ir patikimas 2,2 litro, ketverių cilindrų benzininis variklis, tačiau „British Leyland" vadovybė šią svajonę sunaikino, nes įsakė inžinieriams patobulinti „Triumph" firmos šešių cilindrų benzininį agregatą. Ko pasekoje, prekybos pradžioje automobilis gavo „Rover" kompanijos sukurtą aštuonių cilindrų motorą. Pirkėjai įsigiję pačią brangiausią modifikaciją su 3,5 litro benzininiu agregatu, kuris išvystydavo 155 arklio galias, galėdavo su „SD1" pasiekti maksimalų 200 km/h greitį ir iki 100 km/h įsibėgėti per mažiau negu 9 sekundes.
Po maždaug dviejų metų, „Rover" pirkėjams pasiūlė rinktis ir iš „2300" ir „2600" versijų, kuriose slypėjo šešių cilindrų motoras iš „Triumph 2500".
Kaip ir daugelis to meto automobilių, juos 1979 metais pasitiko naftos krizė, tad natūralu, jog niekas nebenorėjo pirkti beprotiškai daug kuro srebiančio aštuonių cilindrų variklio. Taip pat prie automobilio nesėkmės prisidėjo ir elektronikos problemos, kurios kamavo kiekvieną „SD1" modelio pirkėją. „Rover" savininkė „British Leyland" stengėsi iš visų jėgų, jog automobilis neprarastų žavumo ir 1981 metais pristatė atnaujintą ir truputėlį modernizuotą modelį. Vėliau pirkėjams buvo pirmą kartą pasiūlytos modifikacijos su dyzeliniais agregatais.
Nors kompanija ir stengėsi gelbėti skęstantį laivą, tačiau pardavimai kiekvieną mėnesį smuko, ko pasekoje šį modelį pakeitė žymiai patikimesnis ir patrauklesnis didesniam pirkėjų ratui „Rover 800".
Paskutinius savo gyvenimo metus modelis praleido Indijoje, kurioje jis buvo gaminamas vienerius metus, 1986 - 1987 metais. Pasibaigus gamybai, „Rover" pasiliko vieną komponentą - šešių cilindrų variklį, kuris su įvairiais patobulinimais buvo montuojamas į įvairiausius automobilius iki pat 2004 metų.
