1978 metais debiutavęs mažylis buvo vienas pirmųjų automobilių pasaulyje, kurį gamino robotai. „Fiat“ visuomet skirdavo didžiules investicijas į gamybos automatizaciją, tačiau su mažuoju „Ritmo“ gamintojas visai industrijai parodė, jog yra nusiteikusi naudotis technologijomis, kurios padidina gamybos efektyvumą ir kokybinę kartelę, bet tai dar buvo ne viskas.
„Fiat“ kurdama naująjį hečbeką į pagalbą pasitelkė „Bertone“ dizaino studijos specialistus, kurie visame pasaulyje garsėjo savo eksperimentiniu dizainu ir bandymais išlipti iš bet kokių įmanomų rėmų. Žvelgiant į „Ritmo“ – tai buvo labai akivaizdu.
Kampuotos, griežtos, bet ir tuo pačiu apvalios kėbulo formos leido inžinieriams sukurti vieną aerodinamiškiausių to laikmečio hečbekų. Aštuntame dešimtmetyje debiutavęs „Fiat Ritmo“ galėjo pasigirti 0,38 siekiančiu aerodinaminiu koeficientu. Palyginimui, tokį patį aerodinaminį koeficientą turi pirmosios kartos „Mazda MX-5“ ar 2003 metais sugrįžtuvių koncertą surengusi naujoji „Volkswagen Beetle“ modelio karta.
„Abarth“ konsultacijos
„Abarth“ dirbtuvės visuomet būdavo tos, kuriose gimdavo daugiausiai emocijų keliantys „Fiat Group“ koncerno projektai. „Abarth“ padalinys padėdavo kurti ne tik įvairiausioms autosporto disciplinoms skirtus bolidus. Jie ženkliai prisidėdavo ir prie bendro naudojimo keliams skirtų egzempliorių projektavimo.
Sportiškiausia „Fiat Rimto“ modelio versija pasirodė ne iškart. Iš tiesų, tam prireikė ketverių metų, tad kai 1981 metų rugsėjį automobilių specialistų bendruomenė susirinko į Frankfurto tarptautinę parodą, užsukę į „Fiat“ stendą jie išvydo naują „Rimto“ hečbeko versiją – „Fiat Ritmo Abarth“ arba „Fiat Ritmo Abarth 125 TC“.
Naujoji modelio versija akivaizdžiai išsiskyrė specialiai šiam modeliui skirtas ratlankiais bei kėbulo apdaila, bet didžiausios gerybės, kaip visada, slypėjo už egzotiškai atrodančių kėbulo detalių.
„Abarth“ versija turėjo patobulintą 2 litrų, 4 cilindrų variklį, gebėjusį išvystyti 125 arklio galias. „Abarth“ specialistai taip pat sumontavo didesnio skersmens stabdžių diskus, įdiegė standesnes spyruokles, pakeitė abejonių kėlusius pakabos komponentus, bei sumontavo naują penkių laipsnių mechaninę pavarų dėžę su itin trumpais perdavimo skaičiais.
Praėjus vos dvejiems metams, 1983 metais, bendrovė pristatė patobulintą, II serijos, „Fiat Rimto Abarth“ versiją, kuri turėjo ne tik truputėlį galingesnį variklį, galintį išvystyti 130 arklio galių ir 175 Nm sukimo momentą, „Abarth“ taip pat atsisakė idėjos naudoti vieną „Weber“ karbiuratorių. Atnaujintame modelyje atsirado du, „Solex“ arba „Weber“ karbiuratoriai, kurių pranašumas labiausiai išryškėdavo varikliui dirbant vidutiniuose sūkiuose.
Verta paminėti, jog „Fiat Rimto Abarth“ buvo vienintelis savo klasės atstovas, kurio variklio skyriuje surastume šiais laikais atgyvena laikomą karbiuratorių. Likusieji „Rimto Abarth“ konkurentai naudojo gerokai pažangesnę ir efektyvesnę priemonę – tiesioginį įpurškimą.
Liko užmarštyje
Per pakankamai ilgą „Fiat Rimto“ gamybos laikotarpį, į bendro naudojimo kelius išriedėjo beveik 1,8 mln. skirtingų hečbeko versijų. Tai yra pakankamai didžiulis automobilių skaičius, tačiau „Fiat Ritmo“ labai greitai liko visų pagrindinių konkurentų šešėlyje.
Pirmosios kartos „Volkswagen Golf GTI ar „Peugeot 205 GTi“ gerbėjų gretos nemažėja. Tuo tarpu „Fiat Ritmo Abarth“ išlieka itin retai gatvėse sutinkamu Italijos automobilių industrijos atstovu.
Dėl pernelyg mažo susidomėjimo galime, iš dalies, kaltinti tikrai ne visiems priimtiną išvaizdą. Prie to pridėkite stereotipais apipintą „Fiat“ automobilių patikimumą ir ... turime ką turime.
Vis dėlto, retumas ir išskirtinumas dabar puikiai pasitarnauja „Fiat Rimto Abarth“ savininkų naudai. Vargu ar naudotų automobilių rinkoje surasite gerą egzempliorių, kuris nekainuotų 15 000 eurų.
REKLAMA
REKLAMA
