„Fiat 131″ savo laiku buvo paprastas ir niekuo neišskiriantis vidutinės klasės sedanas, gausioje automobilių industrijoje bei jos istorijoje, tačiau 1976 metais koncernas nusprendė tai pakeisti, nes tada gimė čempioniškas „131 Abarth”.
Šis automobilis laimėjo pasaulio ralio čempionatą tris kartus per keturis dalyvavimo metus – 1977, 1978 ir 1980 metais. „Fiat" prieš pristatant naująjį ralio bolidą, koncernas įsigijo sportiškų automobilių gamintoją „Abarth", kuris ir paruošė automobilį ralio trasoms. O kaip žinote patys, norint dalyvauti ralio scenoje, gamintojui reikėdavo pagaminti 400 modelio vienetų skirtų viešai publikai. Apie šį konkretų modelį ir norime pakalbėti.
„Abarth 131″ niekados nebuvo laikomas sportiškų automobilių etalonu dėl kelių priežasčių. Pirmiausia : Automobilis buvo šaldytuvo formos, nes buvo sukurtas būti praktišku, o ne sportišku automobiliu. Be to įprasti „Fiat 131″ sedanai turėjo silpnus benzininius variklius, turėjo paprastą važiuoklę ir archajišką 4 bėgių mechaninę pavarų dėžę. Tačiau tai buvo vienintelis „Fiat" modelis, kuris naudojo klasikinę galinių varomųjų ratų komponuotę, o tai puikiai tiko ralio varžyboms.
„Abarth" pradėjo nuo paprastų dalykų. Norint užtikrinti geresnį automobilio valdymą ir stabilumą, „Abarth" inžinieriai pakeitė beveik visą važiuoklę. Sportiškesnis automobilis gavo visiškai nepriklausomą pakabą bei „Lampredi" firmos sukurtą 2 litrų benzininį variklį, kuris išvystydavo 140 arklio galių ir turėjo 16 vožtuvų technologija. Kas įdomiausia, jog tuo metu daugelis gamintojų neturėjo net 4 vožtuvų technologijos. Tuo galėjo pasigirti vos keli automobiliai : „Triumph Dolomite”, „Chevrolet Cosworth Vega” ir „Lotus Esprit”.
Pastebimiausias pasikeitimas buvo automobilio išorėje, kurioje „Abarth" praplatino arkas ir pridėjo keletą spoilerių, oro paėmimo angų. Taip naujasis „131 Abarth” atrodė, kaip tikras ralio automobilis, o gal net ir tikras karui skirtas automobilis. Už dizaino pakeitimus buvo atsakinga „Bertone" dizaino įmonė, kuriai galime dėkoti už šį agresyviai atrodantį sedaną. „Fiat" norėdama sumažinti automobilio svorį, beveik visos kėbulo detalės buvo pagamintos iš stiklo pluošto.
Žiūrint atgal, čempioniškas „131 Abarth” nebuvo toks įspūdingas kaip vėliau atsiradusi B grupės monstrai ir buvo net silpnesnis už hečbekų karalių „Golf GTI”. Automobilis iki 100 km/h įsibėgėdavo vos per 7,8 sekundes ir pasiekdavo 180 km/h maksimalų greitį, už tai reiktų kaltinti ne tik technines charakteristikas, bet ir kampuotą kėbulą. Tačiau su itin įspūdinga išvaizda ir tituluota istorija, „Fiat 131 Abarth" vertas atsirasti ant kiekvieno automano sienų.
„Fiat 131″ savo laiku buvo paprastas ir niekuo neišskiriantis vidutinės klasės sedanas, gausioje automobilių industrijoje bei jos istorijoje, tačiau 1976 metais koncernas nusprendė tai pakeisti, nes tada gimė čempioniškas „131 Abarth”.
Šis automobilis laimėjo pasaulio ralio čempionatą tris kartus per keturis dalyvavimo metus – 1977, 1978 ir 1980 metais. „Fiat" prieš pristatant naująjį ralio bolidą, koncernas įsigijo sportiškų automobilių gamintoją „Abarth", kuris ir paruošė automobilį ralio trasoms. O kaip žinote patys, norint dalyvauti ralio scenoje, gamintojui reikėdavo pagaminti 400 modelio vienetų skirtų viešai publikai. Apie šį konkretų modelį ir norime pakalbėti.
„Abarth 131″ niekados nebuvo laikomas sportiškų automobilių etalonu dėl kelių priežasčių. Pirmiausia : Automobilis buvo šaldytuvo formos, nes buvo sukurtas būti praktišku, o ne sportišku automobiliu. Be to įprasti „Fiat 131″ sedanai turėjo silpnus benzininius variklius, turėjo paprastą važiuoklę ir archajišką 4 bėgių mechaninę pavarų dėžę. Tačiau tai buvo vienintelis „Fiat" modelis, kuris naudojo klasikinę galinių varomųjų ratų komponuotę, o tai puikiai tiko ralio varžyboms.
„Abarth" pradėjo nuo paprastų dalykų. Norint užtikrinti geresnį automobilio valdymą ir stabilumą, „Abarth" inžinieriai pakeitė beveik visą važiuoklę. Sportiškesnis automobilis gavo visiškai nepriklausomą pakabą bei „Lampredi" firmos sukurtą 2 litrų benzininį variklį, kuris išvystydavo 140 arklio galių ir turėjo 16 vožtuvų technologija. Kas įdomiausia, jog tuo metu daugelis gamintojų neturėjo net 4 vožtuvų technologijos. Tuo galėjo pasigirti vos keli automobiliai : „Triumph Dolomite”, „Chevrolet Cosworth Vega” ir „Lotus Esprit”.
Pastebimiausias pasikeitimas buvo automobilio išorėje, kurioje „Abarth" praplatino arkas ir pridėjo keletą spoilerių, oro paėmimo angų. Taip naujasis „131 Abarth” atrodė, kaip tikras ralio automobilis, o gal net ir tikras karui skirtas automobilis. Už dizaino pakeitimus buvo atsakinga „Bertone" dizaino įmonė, kuriai galime dėkoti už šį agresyviai atrodantį sedaną. „Fiat" norėdama sumažinti automobilio svorį, beveik visos kėbulo detalės buvo pagamintos iš stiklo pluošto.
Žiūrint atgal, čempioniškas „131 Abarth” nebuvo toks įspūdingas kaip vėliau atsiradusi B grupės monstrai ir buvo net silpnesnis už hečbekų karalių „Golf GTI”. Automobilis iki 100 km/h įsibėgėdavo vos per 7,8 sekundes ir pasiekdavo 180 km/h maksimalų greitį, už tai reiktų kaltinti ne tik technines charakteristikas, bet ir kampuotą kėbulą. Tačiau su itin įspūdinga išvaizda ir tituluota istorija, „Fiat 131 Abarth" vertas atsirasti ant kiekvieno automano sienų.
