Kovo pradžioje socialiniuose tinkluose S. Urbonas pranešė, kad išsiruošęs žygyje Kipre patyrė sunkią kojos traumą.
Jis neslėpė, kad užlipo ant akmens, kuris staiga išslydo iš po kojų.
Nemenkai išsigando
Įrašu jis pasidalino ir su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais.
„Nors rytas buvo daug žadantis, po puikios nakties palapinėje tarp kalnų ir lapių, buvau nusiteikęs dar vienai, priešpaskutinei žygio dienai.
Vienas kalniukas, antras kalnas, žodžiu, kur besisuksi visur tik olos ir kalnai. Ir aš, panikuojantis ir pirmą kartą šiame žygyje pajutęs, kad visa tai neveda ten kur viskas eisis lengvai. Statūs šlaitai, krentantys akmenys, kojas šukuojantys spygliuoti augalai ir niūrias mintis skleidžiantis protas.
Iki krūtinės paskendęs žolėse, radau akmenų kalnelį, kuris turėjo padėti pamatyti kas laukia toliau. Ir rodos tik užlipau, įtempiau akis į nieko gero nežadančius tolius, kai staiga kažkas iš po kojų ištraukė vieną akmenį ir pamenu tik tai, kad guliu suvokdamas jog mano kelias baigėsi.
Skausmas nudiegė iki pat plaukų galiukų, nevilties šauksmas ir pyktis gniaužiantis gerklę. Trauma! kuri net trejus metus buvo pririšusi mane prie ramentų, metus paguldžiusi į patalą, vėl sugrįžo.
Ji vėl lengva ranka pasiima mano svajones. Ir dar baisiau, kad šį kartą ne krepšinio aikštelėje, o vietoje kur matyt žmogaus koja niekada nebuvo įžengusi. Jokio ryšio, jokios galimybės kažką prisikviesti, tik akmenys, kalnai ir šabakštynų ašarose paskendęs aš.
Mintys mane jau laidojo ten, o aš galvojau apie Aurimą Mockų. Galvojau ką tuo metu, laukdamas pagalbos išgyveno jis. Kaip rado stiprybės nepasiduoti ir kovoti. Tiesą sakant, būtent jo istorija privertė kylti ir eiti, gal labiau šliaužti, bet nepalikti savęs ten kur niekas neras.
Adrenalinas, noras gyventi, nešė mane link ten kur egzistuoja gyvybė. Nepamenu kaip iš ten ištrūkau, tik žinau, kad išsiblaiviau tada kai pasiekiau miestelį ir pamačiau į mane nukreiptus išsigandusius žvilgsnius.
O po akimirkos jau sedėjau mane išgelbėjusių žmonių, nors norėčiau sakyti angelų, automobilyje. Ir vis klausiau jų ar tai kas vyksta yra tikra. Ar aš nesapnuoju?
Esu jiems be galo dėkingas, nes dabar guliu jų namuose, pamaitintas ir saugus nors ir negalėdamas nei sulenkti, nei pasukti, nei padėti ant žemės savo kojos. Ir kokio tai rimtumo trauma, ir kokias pasėkmes ji turės sužinosiu jau greitai, nes žmona nupirko bilietus, kurie jau rytoj skraidins mane namo.
Ir tik Dievo prašau, kad tai nebūtų paskutinis mano žygis, juk aš dar tiek daug kur su jumis turiu nueiti. Ir nueisim! Nes darysiu viską, kad sugrįščiau į kelią stipresnis. Ačiū!“ – rašė S. Urbonas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
