Pats Tomas maisto gaminimu susidomėjo dar vaikystėje – kepė tortus, tačiau šiuo metu vadovauja restoranui, kuriame bando atkurti pačius geriausius lietuviškos virtuvės skonius. Šefas nebijo interpretuoti ir į kulinarinę istoriją žvelgti per šiuolaikinę prizmę.
Per savo šefo karjerą Tomas yra pelnęs daugiau nei 20 įvairiausių apdovanojimų, o tarp jų ir pasaulinėje virėjų olimpiadoje Vokietijoje su Nacionaline šefų rinktine iškovotas bronzos medalis, o tarp restorano svečių galime pamatyti ir Norvegijos karališkosios šeimos atstovus.
Kas patraukė į televiziją, ko galime tikėtis naujoje laidoje „La maistas“, kas sunkiausia šefo darbe ir ko nemėgsta vienas geriausių virtuvės šefų Lietuvoje – atsakymus į šiuos ir kitus klausimus rasite šiame portalo tv3.lt interviu.
Jūs vienas geriausių virtuvės šefų Lietuvoje. Kada pajutote aistrą gaminimui?
Vaikystėje, aš manau, kaip ir daugelis. Namų sąlygomis. Tėvai pastebėjo, kad iš manęs nieko gero neišeis, nieko vyriško. Nevyriška profesija buvo kažką gaminti, konstruoti iš maisto produktų. Būdamas šešių metų, pradėjau su mama kartu gaminti konditeriją, interpretuoti ir gaminti desertus, saldėsius.
Vėliau išmokau tortus gaminti, kuriuos pardavinėdavau visiems kaimynams. Tai buvo mano pirmi uždirbti pinigai kelių metų berniuko – iš paruošto torto. Tėvų paskatinimas visada buvo teisingu požiūriu: leido gadinti įrankius, inventorių, gadinti produktus, nes ne visi bandymai buvo sėkmingi, buvo ir prisvilimų, sugadinimų. Jie manęs negniaužė ir neišmušinėjo tos profesijos, o išleido į mokslus. Ir ačiū jiems.
Kaip suprantu, pati pirmoji mokykla buvo mamos virtuvėje, o kur vėliau mokėtės gaminti?
Buvo pirmoji ir vienintelė, galbūt, kulinarijos mokykla, kur galėjo priimti labai jaunus žmones. Aš dar neturėdamas vidurinio išsilavinimo, tuo metu būdamas dar 15 metų, stojau į Vilniaus Žirmūnų mokymo centrą ir tuo pat besimokydamas vidurinių įgūdžių, gavau ir specialybę. Maisto ruošimo darbuotojas – taip vadinasi ta specialybė.
Nuo 2000 metų, jūs gavote ne vieną įspūdingą įvertinimą. Kuris mieliausias širdžiai?
Aš manau, tas, kuris komandinis, kai paskutinį kartą su Lietuvos nacionaline šefų rinktine išvažiavom į pasaulį, į Erfurtą, vadinkim, į kulinarų Olimpiadą. Įvertinti ten buvome bronzos medaliais. Tai buvo vienas iš tų, galbūt, kur buvo daug mano paties indėlio, kartu su komanda išvažiuoti, pasirodyti ir būti pastebėtiems.
Taip pat, Jums teko gaminti ne vienam garsiam žmogui. Galbūt galėtumėte atskleisti, kas buvo garsiausi svečiai, kuriuos vaišinote?
Net nežinau. Yra garsūs žmonės, bet jie man visada yra tie patys restorano lankytojai ir svečiai. Toks pat dėmesys yra skiriamas visiems: ar tai būtų paprastas, eilinis svečias, ar tai būtų aukščiausio rango, karališkosios giminės atstovai. Tik daugiau šurmulio yra sukuriama aplink aukštą rangą ir daugiau galbūt aplinkinių sukurta dirbtinė įtampa, kuri ir daro aplinką įpareigojančia.
Taip, atsakomybės yra didžiulės, ruošiant ypatingiems žmonėms. Neišskirčiau nei vienos pavardės. Bet Lietuvos šimtmetį mano restorane šventė du svarbiausi žmonės Lietuvai, tai Dalia Grybauskaitė ir Žanas Klodas Junkeris, Europos komisijos prezidentas. Buvo atvykęs Norvegijos karalius į Lietuvą, jį teko priimti.
Koks yra pats sudėtingiausias patiekalas, kurį teko gaminti?
Visi jie sudėtingi patiekalai. Kas du mėnesius keičiamas meniu ir visi patiekalai yra vienodai sudėtingi. Ir kiekvienas patiekalas yra sudėtingas, kurį tu sukuri, kurį sugalvoji, nes turi jį išpildyti: ar jis bus skanus, ar jis gerai atrodys. Keliami reikalavimai, kad patiekalas turi būti skanus, bet jis turi būti ir išvaizdus, turi būti matoma technika lėkštėje, darbas, kurį įdeda virtuvė, virėjai, kurį pats įdedi.
Turi būti spalvų harmonija, kvapas, aromatas, visos tos sudedamosios dalys turi matytis patiekale. Tai visi patiekalai yra sunkūs, sudėtingi. Gali gal vieną lėkštę pagaminti, bet kai paleidi į restoraną, tai matai, kad 30 vienodų lėkščių paruošt yra tam tikri iššūkiai. Matai klaidas, jas tobulini. Tad visi jie yra sudėtingi. Lengvų aš nemėgstu.
Ko labiausiai nemėgstate gaminimo procese?
Nežinau. Nėra tokio dalyko. Na, negali būti. Ne. Kaip virtuvėje nėra nemėgstamo darbo, taip ir kai tu gamini. Juk negamini prievarta. Na, gal armijoje ir privalai, bet mano pašaukimas yra gamint patiekalą, kurį noriu, ir džiaugiuosi, kad man niekas nebesako, ką gaminti. Aš gaminu tai, ką aš noriu gaminti ir tai kas patinka žmonėms, kurie nori paragauti mano ruošto maisto.
Jeigu man kažkas nepatiktų, tai rezultatas būtų nekoks. Pagalvojau net, galvojau gal atrasiu kažką, bet ne.
Kurios šalies virtuvei simpatizuojate labiausiai?
Lietuvos. Vienareikšmiškai. Lietuvos virtuvė yra labai stipri savo šaknimis, savo produktų gausa, savo įdomiais pagaminimo būdais. Tai, ką aš atrandu, interpretuoju savo restorane, man kelią džiaugsmą ir mano svečiai džiaugiasi kartu su manimi, džiaugiasi Lietuvos istorine virtuve.
Teko girdėti, kad Jūs ilgai dvejojote prieš sutikdamas filmuotis laidoje „La maistas“. Kas vertė Jus abejoti?
Televizija yra toks dalykas, kuris atima labai daug laiko, ypač, kai tu turi šeimą: du mažus vaikus, žmoną. Gyvenam Kaune, restoranas Vilniuje. Kai visas laikas yra suskaičiuotas, tai turi jį iš kažko atimti ir susidėlioti, susiplanuoti filmavimus, atsakingai pasiruošti, nes tai nėra taip, kad ateinu ir gaminu.
Visos idėjos, kurios bus parodytos šioje laidoje, viskas bus apgalvota, tai nebus ekspromtu ar improvizuota čia ir dabar. Kiekviena detalė, kurią aš pasiruošęs parodyti savo žiūrovams bus apgalvota, nes tai yra didžiulė atsakomybė.
Nežinau ar eteris, žiūrovas yra pribrendę prie master klasės virtuvės, prie to, ką aš ruošiu. Tai nėra paprastoji namudinė virtuvė. Aš naudoju įprastus, paprastus produktus, bet iš jų padarau įdomius skonius, įdomias struktūras, įdomias būsenas. Kaip tai atrodys, leiskime pažiūrėti žiūrovams.
Tad kodėl vis dėlto nusprendėte filmuotis?
Pasiilgau streso, nes per ramiai gyvenau jau (juokiasi). Televizija vis tiek duoda savo įtampos filmavimo aikštelėje. Dar norėjau pasižiūrėti, kaip tai įvertins žiūrovas, pasidalinti tuo, kuo esu turtingas ir ką sukaupiau per savo pusę gyvenimo.
