Liepos 3-ią, minint Franco Kafkos 125-ąsias gimimo metines, paskelbta, kad mokslininkai galės ištirti dar niekam nerodytą rašytojo palikimo dalį.
Apie tai, kad egzistuoja „Proceso“ autoriaus archyvas, buvo žinoma nuo jo mirties 1924 metais dienos. Pagal testamentą visą F. Kafkos turtą valdė jo draugas Maxas Brodas. Jis privalėjo viską – laiškus, rankraščius, užrašus – sudeginti, bet įpareigojimo neįvykdė. Ir tik todėl pasaulį išvydo žymiausi F. Kafkos kūriniai: „Procesas“, „Pilis“ ir „Amerika“. Juos leidybai M. Brodas pats ir parengė.
1939 metais, prieš pat Vokietijos įsiveržimą, M. Brodas pabėgo iš Prahos. Apsistojo Tel-Avive. Ir su savimi atsivežė F. Kafkos archyvą. Nedarė iš to paslapties, bet ir niekam nerodė.
Bevaikis M. Brodas mirė 1968 metais, o lagaminą su dokumentais paveldėjo Esther Hoffe, jo sekretorė ir meilužė. Ji taip ir nesileido įtikinama, kad geriausia vieta F. Kafkos archyvui yra universiteto biblioteka. „Galų gale nustojome ją įkalbinėti, nors mus situacija labai erzino“, dienraščiui „Haarec” pasakojo profesorius Markas Gerberis, Ben Guriono universiteto Vokiškų studijų centro vadovas.
Dar blogiau tai, kad E. Hoffe buvo godi. Ji nelegaliai vežė į Europą archyvo fragmentus. 1974 metais Tel-Avivo oro uoste net buvo sulaikyta už bandymą išvežti F. Kafkos laiškus ir kelionės dienoraštį. Į kalėjimą nepateko tik todėl, kad leido mokslininkams perrašyti saugomus dokumentus, bet ir tuomet visko neparodė.
Dalis nežinomo archyvo vis pasirodydavo aukcionuose, o 1988 metais E. Hoffe už milijoną svarų pardavė „Proceso“ rankraštį.
Pagyvėjimą tarp mokslininkų sukėlė žinia, kad praėjusiais metais mirusios (išgyveno 101 metus) E. Hoffes dukros sutiko, kad dokumentus pradėtų tvarkyti restauratoriai.
Ko galima laukti iš lagamino su nežinomais F. Kafkos rašiniais? Sunku tikėtis, kad bus surasti nauji kūriniai. Tikriausiai bus daug nuotraukų, eskizų, užrašų, siužetų aprašymų. Labiausiai tyrinėtojus domina F. Kafkos ir M. Brodo susirašinėjimas.
