Oksana Laurutytė
800 tūkstančių kronų – maždaug tiek labdaros kasmet iš Švedijos miesto Kristianstado sulaukia mažos Lietuvos kaimų mokyklos ir jų mokiniai, neįgaliųjų organizacijos, ligoti senukai. Šis miestas jau daugiau nei 20 metų giminiuojasi su Šiauliais, o švedų ir lietuvių bendruomenė nuolat siunčia didžiules labdaros siuntas skurstantiesiems.
Neseniai Kristianstade švęstas švedų ir lietuvių bendruomenės 20-metis. Į jubiliejų pakviesti labdaros gavėjų atstovai iš Lietuvos braukė džiaugsmo ašaras, dėkodami labdariams už tai, kad nuskriausti ar neįgalūs šalies vaikai gali nemokamai pailsėti prie jūros, mokytis šiuolaikiškose klasėse ir džiaugtis kalėdinėmis dovanomis.
Labdara sujungė ir širdis
„Mažuose pasaulio kampeliuose maži žmonės, darydami mažus gerus darbus, pamažu keičia pasaulio veidą“, – šie žodžiai, pasakyti rašytojos Vandos Juknaitės, idealiai tinka Kristianstade įsikūrusios švedų-lietuvių bendruomenės ir labdarą iš jos gaunančių mokyklų, organizacijų, kolektyvų draugystei apibūdinti. Reikia pamatyti, kokį milžinišką darbą nuveikia bendruomenės Kristianstade nariai, kurių dauguma yra senjorai.
Kristianstado švedų ir lietuvių bendruomenė įsikūrusi sename pastate, kuriame kadaise buvo kareivinės. Kiekvieną dieną čia priimami nebereikalingi rūbai, buities rakandai ir technika, baldai, knygos, indai ir kt. Sukurta ištisa nereikalingų daiktų priėmimo ir rūšiavimo sistema. Vieni daiktai pakuojami ir siunčiami į Lietuvą, kiti lentynose laukia savo pirkėjų. Už parduotas prekes gauti pinigai taip pat skiriami labdarai ir transporto išlaidoms apmokėti.
Kristianstado švedų ir lietuvių bendruomenės narė, darbo su Lietuvoje remiamomis organizacijomis koordinatorė Laima Andersson sako, kad bendruomenė čia įsikūrė Lietuvą labai mylinčio Erik‘o Biorklund‘o dėka. Atsirado entuziastų, kurie labdaros siuntas ėmė ruošti ir siųsti į Šiaulių socialinės paramos centrą. Kilus įstatymų neaiškumams, švedai nustojo į Šiaulius siųsti labdarą, bet ėmė ją tiekti Kelmei. Šis miestas labdarių dovanas mielai priėmė, tačiau švedų ausis ėmė pasiekti negeri gandai – švedų labdara Kelmėje ne dalijama skurstantiems, bet pardavinėjama…
Už švedo ištekėjusi lietuvė Laima buvo paprašyta padėti sužinoti, kas gi negero vyksta Kelmėje. Kartu su dviem bendruomenės nariais ji nuvyko patikrinti, kaip dalijama labdara. Pamačiusi, kad iš labdaros pelnosi nesąžiningi žmonės, Laima patarė labdaros nebesiųsti. Švedai, matyt, vadovaudamiesi išmintimi, jog naudingiau ne kariauti su blogiu, o padėti gėriui, su nesąžiningais kelmiškiais nekariavo. Pati Laima ėmė lankyti mažas šalies mokyklas, ypač tas, kuriose buvo bendrabučių, ir siūlyti paramą.
„Laba diena, mes norime Jums padėti“, – kaimo mokyklų vadovai net amo netekdavo, išgirdę tokį užsieniečių pasiūlymą. Žinoma, labdarą mielai priimdavo, ir kelis kartus per metus į mokyklų kiemus įvažiuodavo milžiniški vilkikai su dovanų pilnomis priekabomis.
Švedai nusprendė padėti kaimo mokykloms, nes jose padėtis liūdniausia – 85 proc. šeimų yra socialiai remtinos. Ieškojo tų mokyklų, kuriose yra bendrabučių, tad paramos gavėjomis tapo Žygaičių (Tauragės r.), Židikų (Mažeikių r.), Plikių (Klaipėdos r.) Kuršėnų Pavenčių (Šiaulių r.), Naujosios Ūtos (Prienų r.), Girdžių mokykla (Jurbarko r.), Šiaulių vaikystės invalidų globos draugija „Spindulėlis“, Jurbarko švedų ir lietuvių bendrija ir kt.
Su vienais labdaros gavėjais ryšiai nutrūko natūraliai, su kitais išliko iki šiol. Buvo atnaujintas ir bendradarbiavimas su Šiauliais, o paramos priėmimo ir skirstymo reikalus perėmė labdaros ir paramos fondas „Laisves vartai“, vadovaujamas Žydronės Stanienės.
Švedų mokytojai visuomeniniais pagrindais nedirba
Laima prašo būtinai pabrėžti, kad švedus ypač žavi Lietuvos pedagogų darbas visuomeniniais pagrindais. Kaimo mokyklų mokytojai geriausiai pažįsta vaikus, kuriems skiriama labdara, nori, kad vaikai nenusiristų iki tėvų lygio. Švedijoje mokytojai jau seniai laisvalaikiu nedirba.
Švedai ne tik siunčia vilkikus su dovanomis į Lietuvą. 2000-aisiais skurdžiausiems šalies vaikams buvo pradėtos rengti stovyklos prie jūros. Kasmet surengiamos aštuonios tokios stovyklos, kurias finansuoja labdariai. Jos kasmet atsieina 335 tūkst. kronų.
Laima sako, kad kaimo vaikui pabūti vasarą prie jūros – lyg šviesulėlis. Stovyklos vyksta Šventojoje, Palangoje, pačiose mokyklose. Jose kasmet dalyvauja ir Šiaulių „Spindulėlio“ nariai. Labdariai visiems stovyklaujantiems vaikams dovanoja net nedidelius asmeninius higienos rinkinius. Kartu su neįgaliais vaikais prie jūros ilsisi ir jų mamos. Į stovyklas atvyksta savanoriai, kurie su vaikais bendrauja, rengia spektaklius, žaidžia ar kitaip leidžia laiką.
Tiesa, yra vaikų, kurie auga tvarkingose šeimose, tačiau skurdžiai, o dėl keliais litais didesnių šeimos pajamų neturi socialiai remtinos šeimos statuso. Tai tampa kliūtimi vykti į stovyklas. Kai kurių mokyklų pedagogai šią problemą išsprendė – į stovyklas, nors ir trumpiau, nuveža visus vaikus. Vaikai ir patys sprendžia, kurie stovyklaus – nė vienas neturi būti išskirtinis.
Nesusipratimai labdaros nesustabdo
„Mes norime, kad mokyklos prašytų tik tų daiktų, kurių joms tikrai reikia. Už kiekvieną labdaros siuntą transporto išlaidų būna 15 tūkst. kronų“, – sako pašnekovė. Prašyti švedų labdaros mokyklos ir organizacijos gali besikreipdamos į fondą „Laisvės vartai“. Laima sako, kad čia nieko smerktino nėra.
Pernai buvo kilusi sumaištis, kai Lietuvos ambasadorius Švedijoje viešai išbarė vienos Šiaulių rajono mokyklos direktorę už tai, kad ji nurodė, kokių daiktų reikia vaikams. Švedų ir lietuvių bendruomenę ambasadoriaus akibrokštas papiktino, nes labdara dalijama švedų iniciatyva, jie nuoširdžiai nori padėti. Į bendruomenės 20-mečio šventę pakviestas ambasadorius lyg ir bandė teisintis, jog jam svarbu švedams pristatyti gražią Lietuvą, tačiau, atrodo, savo nuomonę apie labdarą pakeitė.
Laima pasakoja, kad teikiant labdarą pasitaiko nesusipratimų. Švedai kasmet aplanko Lietuvą ir globojamas mokyklas, o šiemet, bendruomenės pirmininkei Evai Bertheau besilankant pas Telšių merą ir pasiūlius labdarą, šis paaiškinęs, kad neįgaliųjų priemonių ir įrangos jiems nereikia, nes visi viskuo aprūpinti. Tuo tarpu Telšių senelių namai išsyk pateikė prašymą, kokių priemonių jų globojamiems ligotiems senukams trūksta, o tai tik įrodo, kaip toli nuo mažo žmogaus yra valdžia.
„Esame pasirašę sutartį su Kristianstado neįgaliųjų paramos priemonių centru, kuris aptarnauja kelis Švedijos rajonus. Šią sutartį norėjo pasirašyti ir organizacijos „Raudonasis kryžius“ bei „Gelbėkit vaikus“, bet ji pasirašyta su mumis, nes mūsų geras vardas, mumis pasitikima, todėl gauname daug priemonių neįgaliesiems, o Lietuvoje jų labai trūksta“, – sako pašnekovė.
Laima stebisi, kad nemažai šalies ligoninių nenori priimti labdaros – priemonių neįgaliesiems. Priežastis – ligoninės sudariusios su gamintojais nerašytas sutartis, todėl gamintojams finansiškai naudinga parduoto įrangą, negu turėti konkurentus – labdarius.
Šiauliuose situacija kitokia – fondas „Laisvės vartai“ Respublikinei Šiaulių ligoninei, senelių namams ir kitiems prašantiems labdarą mielai dalija. Ž. Stanienė sako, kad šiauliečiai į fondą Stoties g. 9 gali drąsiai kreiptis, prašyti pagelbėti ar atnešti daiktų, kurių nebenaudoja. Juk Labdaros centre yra maitinami benamiai, paremiamos skurstančios šeimos, jiems duodama rūbų, baldų.
Lietuvos bėda – nepagarba darbuotojams
Švedų ir lietuvių bendruomenę sudaro 135 nariai, bet lietuvių yra tik penki. Laima sako, kad Kristianstade gyvenančius lietuvius labai sunku įtraukti į veiklą. Prieš aštuoniolika metų mieste gyveno vos pora lietuvių, o dabar – labai daug. Norėdama, kad žmonės pasiliktų gyventi Lietuvoje, bendruomenė įsteigė fondą ir moka vienkartines stipendijas gabiems studentams iš vargingų šeimų, kad jie mokytųsi Lietuvoje ir jos nepaliktų.
Kada ateis laikas, kai Lietuva suklestės ir jos šeimos pačios taps labdarėmis, padės mažiau išsivysčiusių šalių skurstantiesiems?
Laima sako esanti atitrūkusi nuo Lietuvos politinio gyvenimo, tačiau matanti, jog nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo buvo padaryta labai daug klaidų. „Lietuviai nesekė skandinavų pavyzdžiu. Skandinavijos šalyse žmonėms nebuvo leista greitai praturtėti, formuotis turtingųjų sluoksniui. Lietuvoje dėl kontrolės stokos tas atotrūkis atsirado, nesusiformavo stiprus vidurinysis sluoksnis“, – sako ji.
Pašnekovės teigimu, Švedijoje kiekvienas žmogus vertinamas vien todėl, kad yra. Jis laikomas žmogumi, priimami jo trūkumai suvokiant, kad visi turi ką nors gero. Net prasigėrusiajam stengiamasi padėti, nes tikima, kad jei jam bus sukurtos sąlygos atsitiesti, jis atsities. „Negalima žmogaus žeminti, o Lietuvoje eilinės įmonės vadovas žemina žmones, daug sau leidžia. Švedijoje to nėra. Su vyru turėjome savo įmonę, darbuotojams mokėjome didesnę algą nei sau, kad jie norėtų su mumis dirbti, kad stengtųsi. Mūsų darbuotojai gyveno geriau nei mes, mes su jais elgėmės pagarbiai. Kai su darbuotoju bendrauji kaip su geru draugu, jis tuo pačiu atsilygina. Lietuvoje paprastas žmogus žmogumi nelaikomas. Tai – didžiausia bėda“, – sako Laima.
Švedų paramą gaunančių mokyklų vadovai sako, kad Lietuvoje situacija tik prastėja. Prieš krizę atrodė, kad visi lengviau ima kvėpuoti, tačiau kaimo šeimos vėl buvo nublokštos į skurdą.
Rima Širvinskienė, Mažeikių r. Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinės mokyklos direktorė, sako, kad mokyklos bendrabutyje gyvena vaikai net iš 14 aplinkinių kaimų. Yra vaikų, kurie net nenutuokia, jog lova užklojama paklode, kurie vištos ar karvės nėra matę. Ar prieš dvidešimt metų kas nors būtų pagalvojęs, kad kaimo vaikas nežinos, kaip atrodo višta? R. Širvinskienė sako, jog vaikas tikrai nėra kaltas, jei jo tėvai nuo ryto iki vakaro neišsiblaivo. Todėl vaikui siekiama padėti, kad jis pamatytų, jog galima gyventi kitaip, kad menkiausias šviesos spindulys sušildytų apleisto vaiko širdį ir įžiebtų viltį.
