Riaušės Anglijoje ir jų policijos paverkšlenimai, kad dirbti trukdė bandantieji patys apginti savo turtą nuo „protestuotojų“, sukėlė minčių iš juodojo humoro sferos.
Vikingą į areną
Pasiūlymas Didžiajai Britanijai – paprašyti iš norvegų, kad savaitėlei paskolintų apsišaukėlį „revoliucionierių“, siautėjusį su „šaunikais“ jaunimo stovykloje ir teigusį, kad jis gelbsti Europą nuo asocialių imigrantų.
Norvegų „geros valios“ motyvai ir derybinės pozicijos apibrėžiamos maždaug taip. Kadangi Jungtinė Karalystė nesusitvarko su riaušininkais, už prieinamą kainą išnuomojamas minios vaikymo „specialistas“ Andersas Behringas Breivikas, šiuo metu laikomas Norvegijos kalėjime. Darbo įrankius (šautuvą, pistoletą, 400 šovinių ir ausinuką) parūpins britai. Sveikatos ir gyvybės draudimo nebus, bet „specialisto“ žūties atveju jo artimieji neturės britams jokių pretenzijų. Žmogaus teisių aktyvistų ir kairiųjų liberalių intelektualų pretenzijoms taikytina išlyga – A. B. Breiviką jie turi priimti kaip force majeure.
Itin ekstremaliomis sąlygomis „specialistas“ kol kas nepatikrintas, todėl gali ir nesusidoroti, ypač jei akmenis mėto net septynmečiai vaikai. Bet sėkmės šansas vis tiek gerokai didesnis nei paliekant darbą Didžiosios Britanijos policijai. Jei A. B. Breivikas bus nudobtas – nuostolis menkas. Nėra niekam nereikalingų žmonių, tik reikia atrasti jų tikrąją paskirtį.
Liūdna realybė
Vis dėlto – tai ne tiek juodasis humoras, kiek juodosios realijos. Jei jaunimėlį iššaudęs išsigimėlis būtų turėjęs pakankamai smegenų, jis būtų suvokęs, kad kruvinas siautėjimas ne tik neatkreips dėmesio į imigrantų problemą, bet bus atvirkščiai.
„Jis mums primeta diskusiją, siekia įrodyti, kad problema egzistuoja, todėl nepasiduokime tam – nusisukime ir nueikime“ – aiškina mums tolerantiški multikultūrininkai, nes jų dienotvarkėje problemoms vietos negali būti iš principo.
Kiti jiems pritariantys pasiūlė verčiau gaudyti visokius dešiniuosius radikalus, stiprinti sekimą, neleisti į eterį jokių hipertrofuotų tautiškumo išraiškų. Kai kas įžvelgė, kad to nevykėlio agresija įrodo, jog religija yra psichinė liga. Kitaip sakant, stiprinama pozicija, kad visuomenei reikia dar daugiau pacifizmo (net ir kariuomenėje), dar daugiau „atskiestų“ vertybių, dar daugiau taisyklių, kurios išvaduotų žmogų nuo savybių ir savarankiško mąstymo.
Britams neleidžiama ginti savo namų ir turto, o Lietuvoje visokius patriotus siūloma grūsti į pogrindį. Svarbiausia uždaryti visus vožtuvus ir leisti dujoms toliau kauptis uždaroje patalpje. Belieka ciniškai nusišypsoti.
Nebus kam verkšlenti
Kuo čia dėta Lietuva? Mūsų šalis ypatinga tuo, kad joje nedaromos išvados. Britų policijos valdžia bent jau apgailestauja ir pripažįsta klydusi. Norvegai pripažįsta lipę ne į tą valtį. Ar „tobula ir teisinga“ Lietuvos policinė-biurokratinė sistema iš antro karto suveiks taip, kad kartą dužę Seimo langai nebūtų išdaužyti antrąkart?
Marijos žemės angelai sargai ir jų politiniai prievaizdai iki šiol įtikinėja save ir kitus, kad apgailėtinų 2009-ųjų sausio riaušės suvaldytos geriausiu būdu. Mažų mažiausiai – nėra oficialiai pripažintų klaidų (nebet esama giliai stalčiuose nusėdusių papeikimų).
Įsivaizduokime tokį košmarą: kas nors pradeda deginti mašinas ir daužyti vitrinas, ir bent vienas iš to turto savininkų duotų tokiam „revoliucionieriui“ į snukį. Kas dėtųsi vidutinio vidaus reikalų sistemos klerko makaulėje? Ciniškas klausimas: ar jis, pasiklydęs tarp paragrafų, neišprotės?
