Tai ne Kalėdų burtai, o tikra tiesa. Iki šiol mažai kam pažįstama negirdinti 27-erių mergina Laura Valytė sulaukė populiarumo. Kartu su šokių partneriu tarptautinių sportinių šokių pirmenybių prizininku Vadimu Šuško ji tapo LNK projekto „Kviečiu šokti“ atradimu ir laimėjo pagrindinį 30 tūkstančių litų prizą. Merginos atkaklumą, ryžtą ir nuoširdžias pastangas šokti širdimi vainikavo triumfas. Bet iki tos džiaugsmo valandos buvo ilgas nepasitikėjimo savo jėgomis kelias.
Staigus šuolis aukštyn
Laura prisipažįsta, kad šie metai jai ypatingi. Atrodytų, tarsi kokia fėja mostelėjo burtų lazdele ir pradėjo pildytis jos slapčiausios svajonės. „Kilau į tą svajonių išsipildymą ne laiptelis po laiptelio, o staigiu šuoliu“, – šypsosi mergina, kuri praėjusį šeštadienį nustebino ir publiką, ir vertinimo komisiją. Negirdinčios merginos sugebėjimas tiksliai jausti ritmą ir pagal pasirinktos dainos žodžius kūno judesiais ir mimika išreikšti žodžius apie meilę, ištikimybę, gyvenimo prasmę, apie tai, kaip svarbu žmogui nepasiduoti nevilčiai, tikėti ateitimi, daug ką sujaudino iki ašarų. Beje, kaip sakė vertinimo komisijos pirmininkas Vytenis Pauliukaitis, pirmosios vietos ši pora nusipelnė ne iš gailesčio likimo kiek nuskriaustai merginai, bet iš tiesų dėl stebėtinos pažangos paskutinėse laidose, dėl jaudinančio reginio ir beveik be klaidų atliktų šokių.
L. Valytė ir V. Šuško (nuotr. Fotodiena.lt)
Triumfas šokių projekte – ne vienintelis šiemet Lauros laimėjimas. Šią vasarą ji dalyvavo Jungtinėse Amerikos Valstijose vykusiame tarptautiniame kurčiųjų grožio konkurse „Mis Deaf International“ ir užėmė trečią vietą.
Norėtų būti kaip Nefertitė
Pabandžiau su Laura susikalbėti elektroniniu paštu, tačiau ji pasirinko gyvą pokalbį su vertėju. Mat jai be klaidų rašyti sunku, nes kurtiesiems, pripratusiems prie gestų kalbos, rašyti girdinčiųjų kalba yra tas pats kaip mums – anglų, vokiečių ar prancūzų. Beje, Lauros elektroninis paštas prasideda ne vardu ar pavarde, kaip yra įprasta, bet žodžiu „nefertitė“. Įdomu kodėl? „Man Egipto faraonė Nefertitė labai patinka, nes ji buvo ne tik grožio etalonas, bet ir drąsi, mokėjusi valdyti net ir patį faraoną moteris. Be to, vertino žmonių protą ir darbus. Man grožis – siekiamybė, o štai dvasiniai dalykai, kuriuos bandau išreikšti šokdama ir vaidindama, – arčiau širdies ir labiau realūs“, - aiškino Laura. Ji žavisi ir Kleopatra, apie kurią neseniai perskaitė knygą. Ir apskritai Egiptas ją labai žavi, nors ten ir nėra buvusi. Gal dabar, kai laimėjo piniginį prizą, pavyks jai ten nuvykti.
Laura, dalyvavusi tarptautiniame konkurse, prisipažino, kad jai labai patiko vilkėti puošniomis drabužių dizainerio Egidijaus Sidaro pasiūtomis suknelėmis. Ypač jai patiko ir tiko žalioji. „Žalia – simbolinė Lietuvos, Žalgirio ir pergalės spalva, – įsitikinusi mergina. – Ji man ir padėjo tapti tarptautinio konkurso prizininke. Ir šiaip, tai mano mylima spalva, primenanti pavasarį ir vasarą, kai viskas žalia... Patinka ir balta, kaip ši man sėkminga žiema“. Ir dar Laura jaučia silpnybę gražiems bateliams. Jų turi daug.
L. Valytė ir V. Šuško (nuotr. Fotodiena.lt/Tomo Lukšio)
Pelenė ar Bjaurusis ančiukas
Negirdinčios iš prigimties (jos tėveliai taip pat kurtieji, tik jaunesnė sesuo girdinti) Lauros gyvenimo istorija gali pasirodyti panaši į Pelenės. Tai sakau merginai, bet ji vėl purto galvą. „Ne, ne Pelenės. Aš neturiu princo, kuris mane surastų pagal batelį ir viskas baigtųsi labai laimingai. Mane veikiau galima palyginti su Hanso Kristiano Anderseno pasakos Bjauriuoju ančiuku. Aš ir šokau „Tylos“ vadovo Manto pastatytoje choreografijoje „Bjaurusis ančiukas“. Smagu buvo virsti gulbe ir vaizduoti, kaip ji skrenda skrenda. Taip ir norėjosi pakilti nuo žemės. Panašus jausmas buvo, kai atsipeikėjau ir suvokiau, kad mes su Vadimu iš tiesų laimėjome pirmąją vietą. Man labai buvo svarbu įrodyti sau ir kitiems, ką aš galiu. Šokis pagal dainą „Nepasiduok!“ atvėrė mums kelią į pergalę, suteikė man pasitikėjimo savimi jausmą. Anksčiau buvau baikšti, nepasitikinti savo jėgomis, o dabar, padedant Vadimui, atsikračiau šio jausmo“.
Laura, kaip ir dauguma jos amžiaus merginų, mėgsta laiką leisti su draugais, kartais lankosi kine, kartais žaidžia boulingą, kai turi ūpo, nukanka ir į naktinius klubus ir ten šoka. Aplinkiniai, žinoma, stebisi pamatę, kad šokančių bičiulių kompanija bendrauja kurčnebylių gestais. Merginos namai pilni knygų, nes skaitydama ji įsijaučia į kokią nors heroję. Jos mėgstamiausios – apie žymias pasaulio moteris. Laura dar piešia tušu, mezga, o pastaruoju metu užsikrėtė dekupažo virusu. Draugams dovanų ji dovanoja savo išgražintas medines dėžutes. Tik štai prieš šias Kalėdas tam visiškai neturėjo laiko. Be to, mergina kuria ir skaito eiles. Tiesa, jos yra specifinės, kaip ir gestų kalba.
Gal ji pirmiau išmoko šokti, o ne vaikščioti?.. „Žinoma, kad vaikščioti“, – šypsosi mergina. Ji dirba Lietuvos kurčiųjų draugijoje, o nuo 2004 metų lanko kurčiųjų šokių būrelį „Tyla“. „Kai kas mano, jog esu šokių profesionalė. Tai netiesa, nes mūsų kolektyvas yra saviveiklinis, kaip ir kurčiųjų teatras „Mimika“, kurį taip pat lankau. Mes esame grupelė bendraminčių, draugų, kurie nori šokti, ne šokis žmogui suteikia sparnus, pakelia aukštyn. Mes norime parodyti, kad neįgalieji tokie pat talentingi, kaip ir sveikieji. Tik jiems sunkiau, nes jie ritmą junta, galima sakyti, nuo grindų, kai jos vibruoja dėl ant žemės pastatytų garso kolonėlių“.
Akys pasako viską
Kai Laurą pakvietė dalyvauti „Kviečiu šokti“ projekte, ji pirmiausiai pagalvojo, kad kviečiama tik vieno vakaro pasirodymui. O kai sužinojo, jog su profesionaliu šokėju V.Šuško taps visateise konkurso dalyve, sutriko. Kelias dienas svarstė, ar jai pasiryžti šokti su girdinčiu žmogumi, kankino nežinia, kaip jiedu susikalbės, ar ji pajėgs gerai pasirodyti prieš didžiulę televizijos žiūrovų auditoriją, o gal pasipils įžeidžiantys komentarai internete. Dėkui Dievui, viskas pasibaigė gerai, o galėjo mergina ir susvyruoti, nepasiryžti.
L. Valytė (nuotr. Fotodiena.lt/Audriaus Bagdono)
„Pasižiūrėjau kompiuteryje į Vadimo nuotrauką, į jo akis ir man nuojauta pakuždėjo, kad tai patikimas ir geras žmogus. Pagalvojau, kad reikia rizikuoti“, – prisipažino L.Valytė. Ji apie žmogų visada sprendžia iš jo akių, iš žvilgsnio. Pirmas susitikimas su šokių partneriu buvo jaudinantis abiem. „Pamačiau, kad Vadimas labai drąsus ir nuoširdus žmogus. Jam mano kurtumas nebuvo kliūtis. Iš pradžių kalbėjomės per vertėjus, po to susirašinėjome rašteliais, vėliau suprasdavau, ką jis nori pasakyti, iš lūpų“, – aiškino šokėja.
O profesionaliam šokėjui Vadimui pasiūlymas šokti su negirdinčia mergina taip pat buvo netikėtas. „Jį priėmiau kaip iššūkį sau, tam tikrą ekstremalų išbandymą, ir jis pavyko. Įdomiausia, kad iš pradžių mums nesisekė, jau buvome beiškrentą iš projekto ir sugrąžinti atgal. Tada pamačiau, kad Laura pasikeitė, dirbo iki devinto prakaito, stengėsi ir į mano pastabas reaguodavo mikliai. Jos laikysena tapo grakštesnė, šokių judesiai tiksliai atitiko muzikos ritmą. Žodžiu, susišokome fantastiškai. Atradome vienas kitą, susidraugavome ir prieš kelias dienas pirmą kartą po repeticijų ir pasirodymų maratono susitikome paprasčiausiai išgerti kavos, aptarti tai, kas įvyko“.
Ar turi šokėja širdies draugą? Mergina kiek nuraudo ir atsiprašė, kad meilės tema ji nenori atvirai kalbėti. Tik prasitarė, kad jai visai nesvarbu, ar mylimas žmogus būtų brunetas, ar blondinas, aukštas ar žemo ūgio, kurčias ar girdintis. Svarbiausia, kad jis būtų nuoširdus, atviras, protingas, kad būtų apie ką su juo pakalbėti arba kartu prasmingai patylėti. „Būčiau laiminga, jeigu jis, kaip ir aš, mėgtų šokti“, – juokiasi Laura.
Ir apie didžiausią svajonę, kurios išsipildymo ji tikisi 2011 metais, Laura nutylėjo. „Prasitarsiu, tai neišsipildys“, – išraiškinga rankų ir mimikos kalba atsakė pašnekovė.
Autorė Giedrė Milkevičiūtė
