Susitikus su televizijos laidų vedėja ir etnomuzikologe Loreta Sungailiene tiesiog neįmanoma nepasišnekėti apie dainas – juk jose telpa visas gyvenimas. Kaip sako Loreta, daina – Dievo duota, tad su ja gali pasijusti arčiau dvasinės palaimos, šviesos. Gaila tik, kad, ko gero, dainuojame per mažai.
Esate tiek pasinėrusi į liaudies dainų pasaulį... Ar dar išgirstate ką nors naujo? Ar pavyksta aptikti kokią nežinomą, mažai girdėtą dainą?
Mano akiratyje – ne tik laidos „Guokim garo!“ vakarai, bet ir folkloro festivalių bei kitų švenčių renginiai, kūrybinės laboratorijos, kultūros vakarai, susitikimai su mėgėjų meno kolektyvais, Lietuvos miestų ir miestelių bendruomenėmis. Tokiuose pabuvimuose visada išgirsti, pamatai ką nors naujo arba jau žinomo reiškinio kitokį pavidalą, raiškos būdą, kitokį instrumentinio kūrinio, tradicinio šokio ar dainos variantą. Džiaugiamės, kai į mūsų studiją atvyksta naujų, talentingų, tačiau nelabai žinomų tautodailininkų, muzikantų, dainininkų, kai kolektyvai atveža atnaujintą repertuarą, kuriame retai, tačiau pasitaiko mums dar negirdėtų dainų.
Pavyzdžiui, vienoje rugsėjo mėnesio laidoje folkloro ansamblis iš Panevėžio traukė senovišką rugių lankymo dainą, užrašytą Lietuvos muzikos akademijos (tuometinės konservatorijos) studentų iš dar XIX amžiaus pabaigoje gimusio vyro. Nustebau – tokios kalendorinių apeigų dainos varianto nebuvo tekę aptikti šiame Aukštaitijos krašte. Be to, daina nuskambėjo gana darniai, o atlikėjai išlaikė svarbiausias tarmiškumo ir senovinio dainavimo ypatybes. Tuo labai pasidžiaugiau ir pagyriau kolektyvą. Labai norėtųsi, kad kiekvienas mėgėjų kolektyvas savo krašte paieškotų perliukų ir repertuarui paįvairinti, ir dainuojamosios tautosakos lobynui papildyti.
Ar yra daina, kurią dėl kokios nors priežasties nepaprastai mėgtumėte?
Man patinka daug tradicinių dainų – ypač senoviškų, apeiginių, liudijančių folkloro sąsajas su ritualais, archajiškais darbo, kalendoriniais papročiais, šeimos šventėmis. Mėgstu giedoti aukštaitiškas sutartines – nenutrūkstama sutartinių muzikos tėkmė, refrenų kartojimas ir gerai „susimušantys“ giedotojų balsai sukelia hipnozinį muzikos poveikį. Kai giedodama girdžiu sutartinėms būdingą įtemptą sąskambį, kuris sukuriamas giedotojoms vienu metu atliekant savo melodijas, pagaugai kūnu eina. Ilgiau giedant, matyt, galima ir į transo būseną panirti. Bet tiek ilgai giedoti man dar neteko. Vis dėlto mėgstamiausios dainos man yra gimto krašto, Žemaitijos, tradicinės dainos. Daugelis jų atliekamos dideliu būriu.
Savo ansamblyje „Virvytė“ dažniausiai aš jas užvedu ir visą dainą vingiuoju melodiją, visaip ją improvizuoju, pagražinu, o ansamblis pritaria dar vienu ar net dviem balsais. Kartais daina taip galingai suskamba, kad ir dainuoti, ir klausyti gera. Tokia žemaitiško dainavimo tradicija man labai miela – manau, kad man gerai sekasi išvedžioti melodiją, o mano ansamblio nariai puikiai pritaria. Tačiau yra keletas solinių žemaitiškų dainų. Viena jų „Vuoj strazdeli, strazdeli“, mano nuomone, yra labai senoviška – jos melodiją sudaro vos keli garsai, tačiau ji yra vingri ir pasiduoda laisvai improvizacijai. Ją išgirdau iš palangiškės tautodailininkės ir dainų pateikėjos Reginos Andriekutės dar tuomet, kai gyvenau Palangoje.
Studijuodama Vilniuje šią dainą prisijaukinau ir ėmiau dainuoti koncertuose. Pamažu ji tapo tarsi mano vizitine kortele, jos pavadinimas puikuojasi ir ant mano solinės kompaktinės plokštelės. Daina man svarbi dėl keleto priežasčių. Ji tinkama parodyti balso galimybes, improvizaciją, o jos iš pirmo žvilgsnio atrodytų skurdokas tekstas iš tiesų yra labai simboliškas. Kaskart dainuodama šią dainą klausytojams pasakau tokį palinkėjimą: „Kaip paukštis kuo aukščiau lakiodamas, tuo puikiau gieda, taip ir mes prasmingai, susitelkę ir su meile dirbdami bei gyvendami, savo dvasią kelkime aukštyn, o žinia apie mūsų gerus darbus tepasklinda toli ir plačiai.“
O jums patinka, pavyzdžiui, „Ant kalno mūrai“?
Būsiu nepopuliari ir prisipažinsiu, kad „Ant kalno mūrai“ man nepatinka. Ji man nepatiko jau vaikystėje, kai girdėdavau giminę per šventes už stalo dainuojant panašaus tipo dainas. Tai nelietuviškos kilmės daina, jos intonacijos nemūsiškos. Kita vertus, ši daina turi tam tikro karingo ir valingo prado, matyt, todėl visiems pirmiausia suskamba ausyse, kai imame kalbėti apie patriotiškumą žadinančias dainas. Ta beveik išskanduojama dainos pradžia „užveda“ daugelį. Tačiau mane „užveda“ ir patriotiškai nuteikia visai kitokios dainos.
Tyrinėjote žemaičių tradicines dainas. Ar Žemaitija smarkiai skiriasi nuo kitų etninių regionų? Kartais sakoma, kad jie karingesni ir pan.
Kalbėdama apie tradicinių dainų bei dainavimo panašumus ir skirtumus norėčiau pabrėžti, kad žemaičių dainuojamoji kultūra – iš esmės daugiabalsio dainavimo tradicija. Paprašytas padainuoti, žemaitis sako: „Ar aš dornius kuoks, ka vėns dainoučiau. Vo su būrio, je daina galinga skomb. Rek, ka kas prišauktom, pritartom...“ Žemaičių liaudies dainos melodijai būdinga ritmo ir improvizacinė laisvė.
Improvizuoti mėgsta ir kiti, ypač dzūkai, tačiau savito ritmo ir dainos kvėpavimo pojūčio iš žemaičio niekas neatims. Iškart atpažinsi, kada žemaitišką dainą dainuoja tikri žemaičiai, o kada žmonės, kilę iš kitų etnografinių regionų. Dėl užsispyrimo, charakterio valingumo, karingumo – nesiginčiju, žemaičiai to turi. Tai atsispindi ir kai kuriose karo dainose, kurioms būdingas tikslus, maršo pobūdžio ritmas.
Ar pasiteikė atvejų, kad girdėdama dainą būtumėte, tarkime, pravirkusi arba kūnas pagaugais eitų?
Sakoma, kad besilaukiančios moterys ir jaunos, mažus vaikučius auginančios mamytės – jautresnės nei įprasta. Tad ir aš dabar dažnai susigraudinu, net pravirkstu išgirdusi tremtinių, partizanų dainas, nuoširdžias, melodingas dainas apie tėvynę. Būna, kad ašara akyse suspindi ne dėl to, kad daina graudi, o todėl, kad jos žodžiai prasmingi, paveikūs, verčiantys susimąstyti.
Teko porą kartų dalyvauti naujos Lietuvos televizijos laidos „Yra šalis“ filmavimuose. Ten gausu tokių dainų, kurios virpina širdį. O jei dar atlikėjai nuoširdžiai, įsijautę dainuoja, paliečia ir klausytojus. Na, pavyzdžiui, kas gali atsilaikyti prieš Gyčio Paškevičiaus dainą „Mano kraštas“? Kai suskamba žodžiai: „Kaip išsaugoti tavo vardą, tavo vardą vaikuose?“, man ne tik kūnas pagaugais nueina, bet ir ašara skruostu nurieda.
Beje, dabar daug kalbų apie lietuvių išsivaikščiojimą, išsivažinėjimą, net išnykimą.
Taip, tai tiesa. Jei dabar pasisuka kalba apie patriotiškumą, nuolat skamba liūdnosios gaidos apie emigraciją ir gręsiantį lietuvių bei Lietuvos išnykimą. Kartais spalvos sutirštinamos ir imama spekuliuoti vienais ar kitais faktais, skaičiais. Bet tie skaičiai, ypač iš Lietuvos išvykusių šeimų – tikrai nemaži ir gąsdinantys. Pastarieji metai lietuviams nelengvi. Daugiau optimizmo, vilties, užsispyrimo ir noro įveikti sunkumus mums tikrai nepakenktų.
Lietuvoje reikėtų daugiau skleisti teigiamų minčių, emocijų, džiaugsmo, vilties. Norėčiau pasidžiaugti tais, kurie lieka Lietuvoje ir randa būdų, kaip išgyventi sunkų laikotarpį. Esu Lietuvos žemės žmogus ir turiu čia prasmingai gyventi, dirbti, auginti lietuvišką šeimą – tokiomis nuostatomis, manau, turėtų vadovautis patriotiškai nusiteikęs lietuvis. Tačiau prisiminkime, kiek daug iškilių lietuvių išeivių garsino mūsų kraštą, kiek šiandien pasaulyje yra žinomų lietuvių kilmės mokslo, kultūros, sporto žmonių. Kad būtum savo šalies patriotu, nebūtina joje gyventi. Tikiu, kad dauguma jaunų žmonių, išvykusių ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų svetur, jaučią meilę savo tėvynei ir mini ją geru žodžiu.
Ar, jūsų nuomone, tautiškumas šiandien aktualus? Dėl to pasaulyje nemažai diskusijų.
O kaipgi? Šiandien tautiškumas – ypač aktualus. Patiriame tiek daug įtakos, apie mus sklando tiek daug pagundų. Jei paminsime tautinę prigimtį, šaknis, nebemokėsime atsirinkti to, kas svarbiausia, o ne kas „ant bangos“, madinga ir populiaru, prarasime savastį, ryšius su tautine bendruomene. Praradę tautiškumą, taptume niekuo. Tautiškumas save gerbiančiai tautai visuomet yra svarbus ir aktualus. Kitas klausimas, kaip patraukliai, suprantamai jį skiepyti jaunajai kartai. Tradicinės kultūros puoselėtojai rado savo kelią – jį tiesia ir prasmingai ženklina etninės kultūros vertybės, kurias, pasitelkdami ilgaamžę senolių išmintį ir patirtį, stengiamės pateikti ir perduoti jaunesniems, vaikams ir vaikaičiams.
Esu girdėjusi komentarų, kad jūsų vedamose laidose išvystame kitą Lietuvą. Ar su tuo sutiktumėte?
Buvimas su daina, liaudies muzika, pagarba liaudies tradicijoms, pasaulėžiūrai, istorinių ir gyvųjų vertybių darna – visa tai valo sielas, telkia šviesias mintis, suteikia optimizmo. Todėl mūsų laidoje daug Lietuvos šviesuolių, daug, kaip sakote, kitos Lietuvos žmonių.
Ar už kadro susidraugaujate su studijos svečiais? Galbūt surengiate pasisėdėjimų? Ar po filmavimų bėgate namo?
Tiesioginė laida baigiasi gana vėlai, jau po 23 valandos. Iškart po laidos kartais tenka kiek užtrukti – daugelis studijos svečių pageidauja nusifotografuoti su kolektyvais, vedėjais. Kiek pabendravusi su bičiuliais, kolegomis (daugelį laidoje dalyvaujančių kolektyvų pažįstu), skubu namo. Vėlyvas metas, tad pajuntu nuovargį, rūpi, kaip šeima be mamos praleido penktadienio vakarą. Namuose dažniausiai randu visus jau sumigusius.
Ar jūsų vaikai dainuoja liaudies dainas? Gal net mažoji dukrytė Liepa pritaria?
Liaudies dainas dainuoja tik šešiametis sūnus Vilius, o mažoji Liepa (jai netrukus sukaks metukai) jam kol kas pritaria linguodama, plodama ir šokdama. Sako, kad dainingose šeimose vaikai kartais pirmiausia pradeda dainuoti, o tik paskui raiškiau kalbėti. Įdomu, kaip pasielgs mūsų dukrytė. Vilius nuo mažens mėgo dainuoti, tačiau šio pomėgio nenorėdavo plačiai demonstruoti.
Tik neseniai ryžosi drąsiau dainuoti kartu su kitais mano vadovaujamo jaunų šeimų ansamblio „Virvytė“ vaikais. Pastebėjau, kad per vieną koncertą sūnui labai parūpo mikrofonas – jis nenorėjo juo dalytis su kitais jaunaisiais ansamblio nariais. Matyt, ateityje įsidrąsins ir vienas padainuoti. Tačiau nei scenoje, nei repeticijose vaikų neverčiu daryti nieko, kas jiems būtų nemalonu ar nesuteiktų džiaugsmo. Smagūs tradiciniai žaidimai, paprastos vaikiškos dainelės priimtinos ir mielos daugeliui vaikų. Kitaip, matyt, negali būti, juk jie – su liaudies daina augusių, brendusių tėvų (daugelis jų – buv „ratiliokai“) vaikai.
O jūsų vyras dainuoja?
Nedainuoja. Kartą bičiuliai mane apkaltino melavimu, kai šitaip atsakiau į klausimą. Sako, o mes per tokią ir tokią šventę girdėjome, kaip dainavo. Tai, kad gera šventė buvo, visi linksminosi, dainavo, išsiveržė ir mano vyro linksmumas gaidomis (šypsosi).
Kartais sakoma, kad mūsų liaudies dainos yra liūdnos, graudžios – tokie esą ir mes.
Lietuvių liaudies dainų yra visokių – ir žanro, ir stiliaus požiūriu. Nesame pietiečiai, tad mūsų dainoms labiau būdingas lyrizmas, santūrumas, ne itin ekspresyvi išraiška, ramesnis ritmas. Daugelis dainų yra liūdnos todėl, kad jose apdainuojama moters dalia nėra linksma. Moters būties gyvenimas – liūdnas. Ką jau kalbėti apie partizanų, tremtinių dainas – ar jos galėjusios būti linksmos, siautulingos, juk jose kalbama apie tautai svarbius dalykus, skausmingus įvykius, išgyvenimus. Tačiau nereikia pamiršti folkloro žanrų įvairovės ir juose aptinkamos nuotaikų bei išraiškos priemonių gausos. Tam tikra priešprieša lyrikai galėtų būti įvairios didaktinės, humoristinės dainos, kupinos tiesmukumo ir net obsceniškumo. Dar paminėtini ir gana atviri erotikos proveržiai apeiginėse šeimos dainose, ypač apdainuojant vestuvininkus, taip pat krikštynų dainose.
Kas, jūsų nuomone, lietuvių liaudies dainose užkoduota svarbiausia?
Į šį klausimą, ko gero, taikliausiai atsakytų Antano Maceinos studijos tema „Liaudies daina kaip lietuvio sielos išraiška“. Iš tiesų lietuvių liaudies dainose užkoduotas tautos sielos paveikslas, dainuojančio žmogaus ir dainuojančios tautos santykis su būtimi. Liaudies dainose – ir tėviškės gamtos garsai, ir istorijos tūkstantmečiai. Seniau nebuvo tokių svarbesnių darbo sričių ar gyveninio momentų, kurie būtų išgyvenami be dainos. Daina buvo nuolatinė gyvenimo palydovė. Daina buvo arti kiekvieno žmogaus. Daina – Dievo duota, tad su ja gali būti arčiau Dievo, arčiau dvasinės palaimos, šviesos.
Vyriškojo ar moteriškojo prado daugiau lietuvių liaudies dainose?
Lietuvių dainose yra ir valingo vyriškojo, ir lyriško moteriškojo prado. Iš dainų nuotaikos, melodijos pobūdžio, tekstų nesunkiai galime spręsti, kas galėjo būti jos kūrėjai – vyrai ar moterys. Dalis karo, darbo, humoristinių dainų buvo vyrų sritis, o dainos susijusios su šeimos reikalais, šventėmis, apeigomis, taip pat iš esmės ir kalendorinių apeigų folkloras – moterų kūrybos laukas. Gaila, kad taip anksti (spėjama, kad įvedus krikščionybę) nunyko lietuviškasis epas. Jo buvimą liudija vos keletas užuominų, tačiau gana ryškių epo bruožų turi kai kurios sutartinės, senosios karo dainos... Vis dėlto lietuvių folklore viršų ima lyriškas moteriškasis pradas, nes moteris buvo pagrindinė dainų kūrėja, kuri perėmusi ir vyriškuosius dainų žanrus, suteikė jiems lyrinį atspalvį.
Kaip manote, ar vidutinis statistinis lietuvis dažnai dainuoja per šventes?
Per retai dainuoja. Dažniau pasisamdo dainininkus, muzikantus, kad pačiam reikėtų mažiau galvą sukti, kaip papuošti, paįvairinti šventę. O juk anksčiau daina jungė, stiprino bendruomenę, ugdė jaunąją kartą. Keista, bet net Muzikos akademijoje studijuojantis jaunimas per įvairias studentiškas šventes retai dainuoja. Šis faktas mane stebindavo ir šiek tiek glumindavo.
Tačiau apskritai jaunimas, regis, atsigręžia į folklorą. Tai nesunku pastebėti per tarptautinio folkloro festivalį „Skamba skamba kankliai“. Festivalio žiūrovai vis jaunėja ir autentišką bei modernizuotą folklorą atliekančių jaunų grupių gausėja. Pastaraisiais metais tokių jaunimo kolektyvų koncertai vyko, rodos, net dvi ar tris dienas. Taip pat siūlyčiau nuvykti į postfolkloro ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalį
„Mėnuo Juodaragis“, vykstantį kiekvieną vasarą Zarasuose. Praturtėsite ir gausite gerą dozę optimizmo!
Ar dainuojate per šventes? Įdomu, koks jūsų asmeninis, namuose atliekamas repertuaras? Ką dainuojate, kai jums linksma ar liūdna? O gal... nedainuojate?
Per šeimos šventes dainuoju retai, dažniau dainas traukiu, tiksliau, traukiame, kai švenčia vienas ar kitas mano vadovaujamas folkloro kolektyvas. Turime daug gražių tradicijų: sveikiname varduvininkus, gimtuvininkus, švenčiame dainų sezono pradžią, pabaigą, dainuodami linksminamės etnokultūrinio ugdymo stovyklose ir t. t. Namie viena daugiausia dainuoju liaudies dainas. Nors pasitaiko, kad į atmintį keletui dienų įkrenta kokia nors paskutiniu metu girdėta daina ir ją vis niūniuoju, dainuoju, improvizuoju. Ir nebūtinai tai liaudies daina, tai gali būti ir tikrų tikriausias „popsas“. Tiesiog įkrenta ir neiškrapštysi, kol keletą dienų neatidainuosi.
Kokia sritis jums būtų įdomi, jei nebūtumėte pasirinkusi dabartinės profesijos?
Labai paprasta atsakyti. Prieš pasirinkdama etnomuzikologės studijas, galvojau apie žurnalistės, gydytojos, teisininkės profesijas. Rašyti moku, mėgstu, tad žurnaliste ir dabar galėčiau tapti, jei gyvenimas priverstų. Vaikų gydytoja mane jau vadina „puse gydytojo“. Lieka tik šiek tiek susipažinti su teisės reikalais (šypsosi).
Paskutinis klausimas: neretai atrodote tokia pozityvi, kad, regis, neturite nei nuodėmių, nei silpnybių. O gal... turite? Išduokite, prašome.
Visų paslapčių ir nuodėmių neišduosiu (šypsosi). Pasakysiu tik tiek, kad ir aš būnu pikta, nepatenkinta, irzli, nervinga. Mes, moterys, esame jautrios. Įvairios emocijos, išgyvenimai, patyrimai nuspalvina mūsų gyvenimus. Gal ir gerai, juk kuo daugiau spalvų, tuo įdomesnis gyvenimo piešinys. Svarbu, kad tos spalvos per daug nesusiveltų, nesusimaišytų ir viena kitos neužgožtų. Dar svarbiau, kad moters gyvenime visada būtų toks žmogus, kuris padėtų tas spalvas išlaikyti ryškias, skaidrias ir maloniai nuteikiančias.
