Lietuviškuoju Jamie Oliveriu vadinamas virtuvės šefas Linas Samėnas per 32-ejus pasiekė tai, apie ką retas virėjas gali pasvajoti – išleido savo receptų knygą, vedė kulinarinę autorinę laidą, o štai dabar dar ir filmuojasi naujame televizijos seriale.
Kaip virėjas atsidūrė televizijoje?
Visai netyčia. Dirbau delikatesų parduotuvėlėje. Klientai pasiūlė nueiti į televizijos atranką laidai „Virėjų kovos“. Iš pradžių nenorėjau lįsti į televiziją. Bet žmonės įkalbėjo. Perėjau atranką ir atsidūriau toje stebuklingoje dėžėje. Matyt, sėkmingai pasirodžiau, todėl prodiuseriai pasiūlė vesti autorinę laidą „Susitikime virtuvėje“. Žmonėms, ypač vaikams, ji patiko. Dabar sulaukiau siūlymo filmuotis seriale. Tiesa, aš ten nei virėjas, nei ką. Juokauju, kad esu daug „pletkinantis“ parduotuvės vaiduoklis – geroji dvasia.
Virėju taip pat tapote atsitiktinai?
Taip jau susiklostė gyvenimo aplinkybės. Mama pasiūlė, nes man puikiai sekėsi gaminti. Daugelis virėjų tokią profesiją pasirinko patys to nenorėdami arba per klaidą. Aš buvau vienas iš tokių. Visiškai neplanavau būti virėju, svajojau būti miškininku ir gyventi miške. Bet vėliau supratau, kad virėjo darbas man visai prie dūšios. Savo gyvenimą ir senatvę vis dar sieju su šia profesija.
Lietuvoje seniau kulinaro profesija būdavo laikoma moteriška, nors pasaulyje visada buvo labiau vertinami virėjai vyrai...
Taip, pas mus tai buvo laikoma nevyriška profesija. Su virtuve visada asocijuodavosi moterys. Seniau buvo daug, neva moteriškų sričių, į kurias vyrams nederėjo lįsti.
Kaip reagavo jūsų draugai, sužinoję, kad tapote virėju?
Mano kiemo draugai buvo labai šiuolaikiški, vadindavo Kulinaro pravarde. Mane gerbė, nes iš visos chebros vienintelis turėjau darbą ir galėdavau pavaišinti alumi. (Šypsosi.)
Žmonai skaniai gaminti mokantis vyras buvo kaip dovana?
Tada aš dar žmonos neturėjau. Buvau 17-os. Ją sutikau po poros metų. Tuo metu ji, dar būdama studentė, įsidarbino kavinėje, kur dirbau. Iš pradžių šiek tiek pasipykome, o vėliau susituokėme. Jau 12 metų gyvename kartu.
Ko gero, pasirinkęs virėjo amatą, neplanavote turėti savo autorinės laidos, išleisti savo receptų knygos ir juo labiau nusifilmuoti seriale?
Nė baisiausiame sapne nebūčiau to susapnavęs... Tačiau mano atveju pasitvirtino taisyklė „Niekada nesakyk niekada“. Visada svajojau turėti savo restoraną. Bet apie savo verslą mąstyti dar netinkamas laikas. Reikia išanalizuoti baisųjį lietuvių skonį ir suprasti, ko vis dėlto lietuviams reikia – kaimiškos virtuvės ar normalaus maisto. Nes dabar mūsų tautiečių skonis yra labai blogas, kitaip tariant, tikras „siaubiakas“.
Turite galvoje, kad nedaug gurmanų?
Va būtent gurmanų pas mus yra labai daug. Nes gurmanas yra žmogus, kuris labai daug valgo. Todėl Lietuvoje visi yra gurmanai. O delikatesų mėgėjas yra gurme.
Kaip suprantu, skeptiškai žiūrite į lietuvišką virtuvę?
Daugelis iš mūsų net nežino, kas yra ta tikroji lietuviška virtuvė. Pirmiausia, kas ateina į galvą, tai cepelinai, kugelis, vėdarai. Bet kažkodėl niekas nežino, pavyzdžiui, šaltanosių – koldūniukų, įdarytų mėlynėmis. Lietuvių virtuvė turi be galo skanių ir įvairių patiekalų, tačiau ją okupavo visokie cepelinai, kurie iš tiesų net nėra mūsų maistas. Iš tiesų tradicinė lietuvių virtuvė yra ta, kurią propaguodavo bajorai.
Visame pasaulyje tradicine virtuve laikoma tai, ką valgydavo anų laikų aukštuomenė. Nes turėdavo gerus virėjus, keldavo didelius reikalavimus. Žmonės, gyvenę ten, kur dabar statomi Valdovų rūmai, tikrai nevalgė cepelinų. Jie maitindavosi tokiais patiekalais, kokius mėgdavo, pavyzdžiui, romėnai. Tačiau valgymo tradicijas esame praradę per ilgus metus trukusią okupaciją. Kai buvo slopinamos ir virtuvės tradicijos. Turėjome tik bulvytes ir kiaulytes. O ką daugiau iš to pasigaminsi? Tik cepelinus ir vėdarus.
Seriale „Iki pasimatymo, mama“, kuriame vaidinate, herojai iš 1970-ųjų persikelia į 2010-uosius. Turbūt užkietėjusiems kulinarams tie laikai, kai trūkdavo elementariausių maisto produktų, buvo tikras išbandymas?
Tai, kas vaizduojama seriale, daugiau atspindi tuometinį kolūkio gyvenimą, kai nebuvo nieko savo. O aš, kaip ir dauguma vaikų, visas vasaras leisdavau pas močiutę kaime. Ten niekada nieko netrūko. Turėjome savų vištų, karvę, kiaulę, savų pomidorų, agurkų. Žmonės kaime viską patys gamindavosi – kepdavo bandeles, raugdavo alų, girą. Pats matydavau, kaip džiovinami ir rūkomi kumpiai, krosnyje kepama duona. Bet potraukį į virėjo amatą, matyt, ir paveldėjau iš močiutės, dirbusios pas bajorą. Gaila tik, kad nieko neužsirašiau – rašyti dar nemokėjau.
O dabar rašotės receptus?
Nieko nesirašau ir dėl to labai gailiuosi. Todėl kai ko nors prisireikia, visada skambinu vienai savo ilgametei kolegei ir prašau pasižiūrėti savo užrašus. Nes ji visus mano receptus konspektuodavo už mane.
Ar šiuolaikiniai virėjai neturi problemų dėl antsvorio?
Ne, šiais laikais nebeturi. Kad virėjas privalo sverti 120 kg, būti su pagalvėlėmis vietoj krumplių, yra senas stereotipas. Virėjai dirba po 16 valandų per dieną, labai retai turi laiko užvalgyti, daug rūko, geria kavos ir be perstojo laksto. Tai iš kur bus tas antsvoris?
Koks didžiausias jūsų darbo įvertinimas?
Eilė laukiančių žmonių prie restorano.
Ar grįžęs namo po darbo leidžiate žmonai pašeimininkauti virtuvėje?
Ji visada gamina. Namie – ji geriausia virėja. (Šypsosi.)
DOSJĖ
Gimė: 1978 06 27 Vilnius
Išsilavinimas: nebaigė 10 klasių („išsiunčiau visus mokytojus pasivaikščioti ir pats išėjau“). Mokėsi iš geriausių pasaulio virtuvės meistrų Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Veikla: vadovavo kelių sostinės restoranų virtuvėms. Dalyvavo TV3 laidoje „Iki pergalės! Virėjų kovos“. Kūrė autorinę kulinarinę laidą “Susitikime virtuvėje". Parašė ir išleido kulinarinę receptų knygą. Nuo rudens filmuojasi LNK seriale „Iki pasimatymo, mama“.
