„Rašytojo duona. Kokia ji?“, – Balsas.lt kalbina rašytoją Laurą Sintiją Černiauskaitę.
„Iki trisdešimties buvau lyg balionėlis, pakibęs tarp dangaus ir žemės“ - sako ji.
Vasara, atostogos... Sakykite, ar rašytojai atostogauja?
Kadangi „normalaus“ darbo neturiu jau daug metų, tai riba tarp atostogų ir neatostogų – labai neaiški. Vasarą, kai vyresnėliui baigiasi pamokos, o mažosios nebevedam į darželį (duodam ir jai pailsėti nuo šito „darbo“), aš intensyviai „dirbu“ mama. Rašymas nueina į paskutinį planą. Iki rudens turiu užbaigti ir priduoti leidyklai naują romaną, tačiau laiko ir galimybių prie jo prisėsti turiu tik rytais, kol miega vaikai.
Atostogaujame dviem etapais – jau kelintus metus turime tradiciją savaitei išvažiuoti kur nors tik dviese su vyresniuoju dešimties metų sūnumi Herkumi. Šitaip stengiuosi kompensuoti jam tą dėmesio trūkumą, kurį kasdien pasiglemžia jo penkerių metų sesutė Elena Gelminė.
Šiemet buvome Nidoje. O nuo liepos vidurio iki paskutiniųjų vasaros dienų, kaip kasmet, trauksime visa šeima į mano amžinatilsį senelių kaimą, kuris mums visiems yra traukos centras ir savotiškas pirmykštis rojus.
Kaime, deja, padaugėja buities, ir tai išvargina. Grįžusi į Vilnių vėl labai džiaugiuosi patogumais, tačiau tenai būtinai vežuosi nešiojamą kompiuterį ir, kiek įmanoma, stengiuosi dirbti, kad neatbukčiau.
Laura Sintija Černiauskaitė (nuotr. asm. archyvo)
Laura, esate pripažinta rašytoja, apdovanota ES literatūros premija. Ką Jums reiškia tas įvertinimas?
Kaip ir visi kiti – paguoda ir sustiprinimas. Kitaip jausčiausi visai nereikalinga. Aktoriui po spektaklio bent jau paplojama, o rašytojas to atgalinio ryšio beveik nesulaukia.
Todėl ir norisi paklausti apie rašytojo duoną, kokia ji? Juk esate išbandžiusi ir kitokių darbų, bet vis vien sugrįžote prie to, nuo ko pradėjote dar mokykloje – rašymo.
Tie žalioje jaunystėje išbandyti darbeliai vis tiek siejosi su rašymu, ir nė viename neužtrukau ilgai. Iš tiesų kartais kyla nerimas dėl to, kad be rašymo, nieko kito daugiau nemoku. Tai nepatikima. Apskritai, jeigu ne mane mylinčios ir globojančios aplinkybės, seniai jau būčiau palūžusi, gal net neišgyvenusi.
Tačiau nematoma globojanti ranka vis atveda mane į saugų užutėkį. Tik nuo jos ir priklausau. Šiaip esu neprisitaikanti, nevisuomeniška. Turiu du vienas kitam prieštaraujančius, bet ypač stiprius poreikius – laisvės ir saugumo. Neįsivaizduoju, kaip su tokiais duomenim reikėtų taikytis prie bendradarbių kolektyvo. Bet, jeigu prireiks, tai ir taikysiuos.
Ne vienas žinomas rašytojas yra ištaręs : „ Be kūrybos negalėčiau gyventi“... Galbūt ir Jūs tiesiog negalėtumėte...
Tas „gyventi be kūrybos“ skamba patetiškai. Nebesu prisirišusi prie narkotinių įkvėpimo būsenų ar socialinio saugumo – vis būti ką nors nauja parašius. Iš rašymo, kaip ir iš meilės, nebesitikiu malonumo. Tačiau – tikiuosi prasmingumo. Tikiuosi būti „panaudota“ kaip instrumentas, tikiuosi, kad per mane „rašysis“ ir per mane „mylėsis“. Tai ne valdymo ir kontroliavimo, o atsidavimo būvis. Jeigu esi atviras, kūrybos srovė tiesiog prasimuša per tave – jos nereikia ieškoti, stimuliuoti ar prievartauti. Viskas atsitinka savaime. Taigi kurį laiką gyventi be kūrybos galiu ir tai darau, o paskui tiesiog ištrykšta naujas rašymo srautas.
Ar Jums neapmaudu, kaip rašytojai, kai populiarioji kūryba (popsas) pastaruoju metu ima užgožti tikrąją, o kūrybos procesas paverčiamas komercija ?
Apmaudu gal tik dėl to, kad nėra aiškios atskirties tarp rimtosios ir populiariosios literatūros. Mes išstatomi viena greta ir tarytum verčiami „konkuruoti“. Viskas susiplakę, susimaišę, patys literatūrologai diskutuoja dėl to, kas priskirtina populiariajai literatūrai, kas – ne. Tai pereinamasis laikotarpis, ir nauja diferenciacija turės atsirasti. Iš tiesų aš netikiu, kad populiarioji literatūra yra pajėgi užgožti rimtąją. Tai ne pagal jos kalibrą. Popsas neturi nei jėgos, nei tikros gyvybės, nei išliekamosios vertės. Kuo daugės popso, tuo didės alkis tikros, geros, dvasią paliečiančios literatūros. Mūsų jaunoje literatūroje pastaruosius dešimtmečius visi procesai labai pagreitėjo, mes stengiamės pasivyti tai, kas didžiosiose kultūrose jau seniai įvyko. Iš čia ta sumaištis, žanrų sinkretizmas ir kitokie neaiškumai. Bet tai laikina.
Laura Sintija Černiauskaitė (nuotr. asm. archyvo)
Ką šiuo metu rašote?
Minėjau, kad rašau romaną „Medaus mėnuo“. Tai bus kelios savaitės iš neįprastomis aplinkybėmis susitikusių moters ir vyro gyvenimo.
O Jūsų skaitytojas? Kas jis?
Sunku pasakyti. Į susitikimus Lietuvos bibliotekose ateina ir moksleiviai, ir mokytojos, ir įvairaus amžiaus moterys. Dauguma – moterys. Vyrai užsiima „rimtesniais reikalais“ (šypsosi).
Šalia Jūsų – žmogus, kuris kažkada buvo Jūsų dėstytojas. Dabar Jūsų dukters tėvas ir gyvenimo draugas. Ar literatūrologas Regimantas Tamošaitis yra ir Jūsų kūrybos kritikas?
Ne visai. Jis vengia mane skaityti, vis kažko bijo. Dažnai net ir neduodu.
Regimantas, dukrelės gimimas prieš penkerius metus. Ką Jums davė šeima?
Ką man davė ir tebeduoda šeima? Tai mano žemiškasis įsodas, tapatybė. Be Regimanto ir vaikų būčiau toks besvoris balionėlis, bet kada pasiruošęs nutrūkti nuo žemės. Beje, po mokyklos per konsultaciją pas psichologę, paprašyta nupaišyti autoportretą, nupaišiau save kaip tarp dangaus ir žemės pakibusį balionėlį. Iki trisdešimties vis kankindavo įspūdis, jog niekaip „neįsikūniju“, kad kažkuri mano sielos dalis klajoja kaip našlaitėlė tarp žemės ir dangaus. Tai sukeldavo nežmonišką ilgesį ir sielvartą, kurio niekaip negalėjau paaiškinti. Šeimos gyvenimas mane „įsodino“ į kūną. Pagaliau esu pilna, ir jaučiuosi taip, lyg tik nuo trisdešimties prasidėjo mano tikrasis gyvenimas.
Su kokiomis svajonėmis?
Svajoti pavojinga ( juokiasi). O gaunant tiek malonių, kiek jų gauname mes, gal net ir nepadoru. Todėl nebesvajoju, tikrovė taip sklidinai mane „paima“ ir plukdo iki vakaro, kad telieka gyventi ir dėkoti už viską, ką gaunu kasdien. Tai didžiulė laimė, bet ir didelis krūvis. Nebedrįstu net daugiau norėti.
Tada paklausiu kitaip : „Ko tikitės kaip moteris ir kaip rašytoja iš gyvenimo?“
Kaip moteris – ruošiuosi darytis vis gražesnė ir gražesnė (juokiasi). O kaip rašytoja toli į priekį neplanuoju. Užbaigusi romaną, juntu, grįšiu prie smulkiosios prozos. Turiu keletą naujų novelių, „niežti“ rašyti toliau. Iš gyvenimo ir ateities tikiuosi švelnumo, kad skaudžiai netrankytų šonelių. O jei jau trankys, prašau suteikti kantrybės ir nuolankumo viską ištverti, ir išminties iš to pasimokyti.
