Iki kiek išsigimė žmogus,kad tokias nesąmones šneka.Mes puošiame savo artimųjų kapus,nes tai mums suteikia džiaugsmo,palaimos.O tokie ''ekspertai''išsigimę,savo kliedesiais,kad rūpinamės tik dėl to,kad nesirūpinom gyvu,tai tik sukelia pasigailėjimą.Atvirkščiai,anksčiau buvo statomi po kelis metrus paminklai,o dabar kuklūs maži,aišku jie kainuoja nemažai,bet kiekvienas spręndžia pats,ko jo artimas yra vertas .ir tokių ligonių etnologų replikos,kad investuokite kažkur kitur,tik dar labiau padidina mastymą,kad tas etnologas yra netik supuvęs,bet ir miręs.

gerai pasakyta,taikliai! stato ,kad nebutu apkalbu arba kad pasipuikuoti galetu! is meiles to nestato,nes meile toks dalykas kuris nepamatuojamas. Stato tie kur gyvenima tik ir matuoja pinigu.seip uzsienyje to nera! man grazu paziureti kaip dega zvakeles Veliniu nakti,nuteikia lyriskai ir nuostalgiskai,primena vaikyste...bet mirusiam to tikrai nereikia,cia matyt reikia mums...skola uz neparodyta meile...:( Ir vis tik koks zmogus nemielas padaras...

Kiekvienas tesirupina kas kaip isgali.Jeigu kas turi is ko,tegul stato ir didziulius paminklus,o kas kieno rupestis?Jis savam stato.Jusu poziuris i kita cia nereikalingas ,nes niekas to nepraso.O jeigu kiti tegali ir labai kukliai pasirupinti,irgi ju reikalas.Juk nei zemeje gyvendami vienodai gyvenome,-nei kas kapuose gali priversti ta lygybe.

Lietuviai Vėlines minėdavo 4k per metus.Tai kas liko po katalikų brutalios prievartos yra yra senojo, gyvojo lietuvių tikėjimo atspindys, pasireiškiantis protėvių garbinimu.
6. Protėvių gerbimas. Už savo buvimą,už kalbą, už Tėvynę męs esame dėkingi protėviams.Todėl turime nuolatos prisiminti, reikšti pagarbą protėviams.Tam yra sukurtos senosios apeigos ir papročiai. Baltų tikėjimas vienija visus tikinčiuosius - gyvuosius ir mirusius. Mirštant kūnui,siela gali išlikti pereidama į kitą pavidalą. Po mirties velionis patenka tarp mirusiųjų giminaičių, o per apeigas gyvieji ir mirusieji vėl susitinka.