Ligitui Kernagiui (47) pastarieji metai – nelengvi. Neapleidęs kūrybinių užsiėmimų, jis pluša Seime, augina du vaikus, rūpinasi namais, nuolat iš gimtosios Jonavos važinėja į Vilnių. Anot Ligito, taip jau susiklostė, kad trumpesnėse ar ilgesnėse kelionėse praleido didžiąją dalį gyvenimo. Vis dėlto jis tvirtina, kad blogiausia, kas gali nutikti šeimai – ilgi išsiskyrimai. „Nesu vedęs, bet tai galėčiau padaryti kad ir rytoj – jokių problemų“, – neslepia Ligitas, paaiškindamas, kad tuoksis, kai to panorės jo ilgametė draugė ir jaunėlės dukters mama Neringa. Su Ligitu „Moters savaitė“ kalbėjosi apie menininko duoną, specifinį šeimos modelį ir raktą į laimingą gyvenimą.
Esate menininkas, tačiau staiga tapote politiku. Kaip įvyko transformacija?
Niekada nebuvau visiškas menininkas. Esu iš dalies meniškai, iš dalies analitiškai mąstantis žmogus. Mano išsilavinimas – inžinerinis. Tai žmogų išmoko analitiškai mąstyti. Bet kūrybinė gyslelė gyva nuo pat vaikystės. Ši abiejų gabumų sintezė man padeda ir mene, ir politikoje, kurioje svarbiausia visiškai aklai nepasinerti ir neišprotėti.
Nors esate Seimo narys, jūsų kūrybinė veikla nenutrūko. Neseniai išleidote naują, krepšiniui skirtą dainą.
Kūrybinė veikla negalėjo nutrūkti, nes nauji projektai ir pataisos Seime taip pat kūryba.
Nauja daina, ko gero, buvo labiau reikiamybė nei kūrybos išraiška. Šią dainą brandinau anksčiau, matydamas, kas vyksta Lietuvoje. Jau seniai garsus posakis, kad geriausias maistas lietuviui – kitas lietuvis. Tai baisiausia, ką galima pasakyti apie tautą. Dainą kūriau su didžiuliu noru padaryti pradžią pokyčiams – kad jaustumėmės vienas kitam reikalingi, suprastume, kad mes vienas be kito – niekas. Labiausiai sukurti dainą pastūmėjo įvykis, kai Kęstutis Kemzūra rinko krepšinio rinktinę ir visi jį puolė. O dabar, kai rinktinei sekasi, jį giria. Kaip gera girti, kai laimi, ir kaip lengva mušti gulintį. Aš manau, kad treneris visiškai kitaip jaustųsi, jei jam pasakytų: „Tu šiuo metu – vadas, mes tavimi pasitikime, ir žinok, ar jums bus blogai, ar gerai, Lietuva jus palaiko. Mums jūs – geriausi pasaulyje. Vien dėlto, kad lietuviai.“ Šito dar niekur negirdėjau, o norėtųsi.
Manote, kad daina – pats tinkamiausias būdas pasiekti tautos sąmonę?
Jeigu žmogus kalbėdamas gali meluoti, dainuodamas – niekada. Dainoje slypi nuoširdumas. Galbūt su šia daina aš paveiksiu supriešintos tautos smegenis. Baikim dalintis į stovyklas, eiti vieni prieš kitus.
Esate užsiminęs, kad pradėjęs dirbti Seime, Jonavoje pasirodote rečiau, nei norėtųsi. Ar nuo to nenukenčia šeima?
Prieš porą metų, kai tik atsidūriau Seime, viena televizija beveik pusmetį valkiojo mano šeimos gyvenimą. Niekada nenorėjau pasakoti apie šeimą, siekdamas juos apsaugoti nuo kandžių žurnalistų ir ironijos. O jie iš manęs padarė tokį... po visą Lietuvą išbarsčiusį krūvą vaikų. Noriu padėti tašką. Tegul visi žino, kad turiu du vaikus: sūnų Marką ir dukterį Šarlotę.
Markui jau 13 metų, jis gyvena su mama, o aš – su Šarlotės mama. Mergaitei greitai bus dveji. Abu vaikai turi mano pavardę, juos labai myliu ir rūpinuosi.
Ypač išgyvenu dėl sūnaus paauglystės, juk ji visiems būna sunki. Kartu ieškome pomėgių, kuo užsiimti, domėtis. Markas džiugina žurnalistiniais sugebėjimais. Vienu metu į tinklalapį apie krepšinį rašydavo recenzijas, rinkdavo nuotraukas. Stebina žinios apie pasaulio krepšinį. Jis daug išmano apie NBA krepšininkus ir Europos futbolo komandas. Labai domisi sportu.
Muzika sūnus nesidomi. Gal ir gerai, nes dainininko ar muzikanto gyvenimas Lietuvoje akmenimis grįstas. Nėra labai lengva. Pasikeitė vartotojas, klausytojų karta, pasiūla, supaprastėjo galimybės dainuoti. Kai mes muzikuodavome, neturėjome supratimo, kas yra fonograma. Jei įrašinėdavome albumą, turėjome viską tiksliai sudainuoti ir sugroti nuo A iki Z. Padarius bent vieną klaidą, viską reikėdavo kartoti iš naujo. Šiandien galima įrašinėti po raidę. Aišku, technologijos gerai, bet blogai, kad žmogus aptingsta.
Norėjau, kad sūnus išmoktų groti kokiu nors instrumentu, bet susidomėjimo nėra, todėl aš jo neverčiu. Jis žaidžia krepšinį. Norėjo lankyti ir futbolą, bet paauglystėje patartina nepersitempti. Markas mokosi gerai, tai mane labai džiugina.
Ar sūnuje atpažįstate savo bruožų?
Matau! Neduok Dieve (juokiasi). Aš tikiuosi, kad išaugs perėmęs geriausius mano bruožus.
O mažylė labai balsinga, jai labai patinka muzika, bet tikriausiai visi maži vaikai užgrojus muzikai dainuoja ir šokinėja, tad dar negaliu pasakyti, ar jos laukia profesionali muzikinė karjera (juokiasi).
Džiaugiuosi, kad ją turiu. Pati didžiausia tėvų investicija į gyvenimą – ne koks nors verslas, o vaikai. Mielai jų turėčiau ir daugiau, tik bijau ekonominės situacijos.
Norėtumėte didelės šeimos?
Be abejo. Didelės šeimos noras išauga, kai atsiranda vaikų. Aš pats savęs tėvu neįsivaizdavau, atrodė, kad atsiradus vaikų susiriš rankos... Bet kai gimsta vaikas, atrandi savyje kažką naujo. Tai – tėvystės jausmas. Ir uodegą nesunku nušluostyti, nors būna, kad tėvai alpsta. Iš pradžių, aišku, labai sunku, bet vėliau suvoki, kad esi tėvas. Kad tai pajustum, reikia tėvu ne tik tapti, bet ir būti. Tapti lengva, o būti – sunku.
Ar jau suvokėte savo, kaip tėvo, vaidmenį?
Be abejo. Gyvenimas mane apdovanojo tokiu darbu, kad niekada nesėdžiu namie. Visą laiką kelyje. Vos tik baigęs vidurinę, važinėjau mokytis į institutą, negyvenau bendrabutyje. Kai pradėjau muzikinę veiklą, teko keliauti koncertuojant. Po to prodiusavau televizijos laidas – važinėjau iš Lietuvos. O dabar vėl namuose neužsibūnu, tenka keliauti.
Tai – savi pliusai ir minusai. Šeimoje manęs labiau pasiilgsta, nelieka laiko pyktis. Kiekvieną kartą grįžęs pamatau kaip auga dukra. Jei gyventumėme kartu – nepastebėčiau. Atvažiuoji, pamatai, ir galvoji: pasaulis nuostabus.
Per atostogas kartu pabuvome ilgiau ir mergaitė priprato. Dabar bus sunkiau, nes vėl grįšiu tik savaitgaliais. Bet manau, kad tai normalu. Labai džiaugiuosi, kad nėra ilgesnių išsiskyrimų, nes už tai šeimai nieko nėra blogiau.
Jei šeimų galvos priverstos išvažiuoti dirbti pusmečiui ar metams – tai tiesiausias kelias į šeimos skilimą. Būdamas valdžios atstovas, labai blogai jaučiuosi, kad nesugebame nieko pakeisti.
Jūsų gyvenimo partnerė tikriausiai labai energinga moteris. Jai tenka didžiausias rūpestis – auginti dukrą. Juk pats nuolat būnate išvykęs.
Ji vardu Neringa. Žurnalistai iš pradžių painiodami galvojo, kad gyvenu su savo padėjėja. Ji, kaip ir priklauso, šiuo metu augina dukrą, ruošiasi grįžti į darbą. Neringa ekonomistė, bet ketina įkurti vaikų darželį. Dabar kaip tik geresnės sąlygos privatiems darželiams steigti, o mes palaikome gimstamumo skatinimo idėją, bet auginti vaikams turi būti palankios sąlygos. Mamoms po dvejų metų grįžti į darbą pakankamai sudėtinga. Pažiūriu į savo vaiką – Dieve, kokia ji dar mažytė. Su tokiu vaiku juk ir susišnekėti nėra lengva. Tad duok Dieve, kad Neringai pasisektų įgyvendinti šią idėją. Darželį ketina rengti su Montessori ugdymo elementais.
Ar noras kurti darželį atsirado ne dėl to, kad manote, jog viešieji darželiai vaikui nėra pati tinkamiausia aplinka?
Negaliu pasakyti, kad sūnus, lankydamas darželį, augo blogoje aplinkoje, nes auklėtojai buvo geranoriški, problemų nekilo. Jonavoje yra šeši darželiai, daugelyje jų po 11 grupių, o laisvų vietų – nėra. Jei turite dvejų metukų vaikelį, nėra kur vesti. Todėl ir lengvinamos sąlygos steigti privačius darželius, kurie, manau, tikrai nebus prastesni.
Galbūt privatūs darželiai bus šiek tiek brangesni, bet apie didelį kainų skirtumą nekalbama. Juk krepšelius skirs valstybė.
Ar žiūrint į mažą dukrelę neatrodo, kad ji dar keletą metų turėtų augti su mama?
Be abejonės. Sūnus su mama augo iki trejų metų, o tada pradėjo lankyti darželį. Atrodė dar mažutis. Ko gero, tėvams vaikai visada atrodo maži. Bet juk sovietiniais laikais jau nuo metukų vaikus vesdavome į lopšelius!
Dar kartą grįžkime prie šeimos gyvenimo. Nuolat keliaujate. Ar neatsiranda pojūtis, kad jūs ne šeima, o du atskiri žmonės?
Manau, kad ši situacija mus tik sustiprina. Nėra laiko susipykti, pasiilgtame vienas kito. Jeigu visą laiką būtume kartu, trintis nebūtų naudinga. Pažįstu šeimų, kurios 24 val. per parą būna kartu, netgi darbe. Tai geruoju nesibaigia. Reikia atrasti laiko pabūti atskirai. Viena aktorių šeima Maskvoje nusipirko butus vienas priešais kitą pastatytuose namuose ir puikiai sutaria, gražiai gyvena. Tai – jų šeimos individualus modelis.
Šiuo metu mano šeimai taip pat puikiai sekasi. Jei susipyktume, reikėtų ieškoti sprendimų. Labai džiaugiuosi, kad Neringa puiki mama. O aš padedu kiek tik galiu.
Šeima turi gyventi kartu ne fiziškai, o psichologiškai. Nieko nėra blogiau už vienatvę dviese. Kai gyveni kartu, o jautiesi vienišas. Man pačiam nėra tekę to patirti, bet taip nutiko mano draugui. Jis gyvendamas su moterimi įvardijo, kad yra vienišas. Nėra nieko baisiau nei tai pripažinti.
Iš dalies mes gyvename atskirai – juk matomės tik savaitgaliais, bet esame kartu. Jaučiamės puikiai.
Manote suradęs savo gyvenimo moterį?
Bijau sakyti (juokiasi). Esu prietaringas. Ne kartą teko prisišnekėti. Visuomet išsipildo tai, ko pasakau, kad niekada nebus, todėl geriau tyliu. Nežinau, ar tai netikėti gyvenimo sutapimai, ar likimo pirštas.
Tikite likimu?
Manau, kad žmogaus gyvenimas – subraižytas. Yra gyvenimo taškai, į kuriuos vienaip ar kitaip turime ateiti. Viskas priklauso nuo žmonių. Pavyzdžiui, politiko karjeros nei įsivaizdavau, nei planavau. Juokinga, bet man ją išbūrė pažįstama astrologė. Tokiais dalykais absoliučiai netikiu, ir kai 2008-ųjų pradžioje pasakė, kad pasuksiu į politiką – netikėjau. O atsitiko taip, kad už gero pusmečio atsidūriau Seime. O juk sakiau – į politiką niekada. O kuo tai baigėsi? (juokiasi).
Nesate susituokę. Taip irgi lėmė likimas?
Santuoka būtų seniai įtvirtinta, bet Neringa nelabai nori. Kita vertus, patys žurnalistai padarė „reklamą“ žinomų žmonių santuokoms, kai iki vestuvių gražiai ir laimingai gyvena, o tik susituokia ir po keleto mėnesių poros subyra. Neringa sako: „Kam mums rizikuoti, jeigu mums ir taip gerai?“ Aš sutinku.
Tad žiedo su deimantu nesidairote?
Ne, ne.
Ir neplanuojate?
Niekada nesakyk niekada (juokiasi). Tai mano dainos žodžiai. Nesunku sukurti šeimą, pasipiršti, ir iškelti vestuves, bet tik tada, kai norės Neringa. Ji mano, jog nereikia nieko keisti, kol nesame įsitikinę, kad viskas išliks, kaip yra.
Tad šį šeimos kūrimo etapą palikote Neringos rankose?
Sprendimą – taip. Galime nors ir rytoj kurti šeimą, jeigu ji pasinorės. Visos nori baltos suknelės. Beje, yra toks posakis: kartu praleistas laikas – atvirkščiai proporcingas vestuvėms išleistų pinigų kiekiui. Kuo turtingesnės vestuvės, tuo trumpiau šeima gyvena (juokiasi). Tad dėl sėkmės kelčiau kuklias vestuves.
Kokią misiją matote gyvenime? Vieniems menininkams tai – išgarsėjimas, kiti nori pakeisti pasaulį...
Didžiausia mano gyvenimo investicija – vaikai. Rūpi, kaip jie augs, kur mokysis, kaip mokysis. Labai nesinorėtų, kad turėtų išvažiuoti gyventi į užsienį. Tai – pagrindinis mano uždavinys. Tikriausiai atėjo toks gyvenimo etapas, kai mažiau galvoji apie save, o daugiau – apie vaikus. Ko gero, čia ir atsiranda tėviški jausmai.
Džiaugiuosi, kad Markas labai myli seserį. Vieną kartą dalyvavome Žagarės vyšnių šventėje. Mažylei buvo maždaug pusę metukų ir ji gulėjo vežimėlyje. Lauke susėdo grupė žmonių, o mano sūnus prižiūrėjo sesutę. Viena moteris išsitraukė cigaretę. Kokį Markas pakėlė triukšmą! „Jūs čia rūkyti užsimanėte! Taigi maži vaikai šalia!“ Moteriškei teko susirinkti daiktus ir pasitraukti. Jį galima palikti prižiūrėti Šarlotę – tai man kelia labai šiltus jausmus. Jų meilė mane džiugina. Juk vaikai auga atskirai, o jausmas toks, kad vienoje šeimoje. Sesuo brolį irgi labai myli. Ne taip dažnai jį mato, bet kai susitinka, be galo džiaugiasi, apsikabina, žaidžia. Tėvui pati didžiausia laimė – matyti, kaip vaikai sutaria ir džiaugiasi būdami kartu.
Jūs Vilniuje, Neringa sėdi namie, žiūri televizorių, o ten pasakoja, kad jūs – nesantuokinių vaikų tėvas, turite paslapčių. Ar nebuvo kilę skaudžių diskusijų?
Džiaugiuosi, kad ji puikiai supranta ir pasirenka, į ką reikia kreipti dėmesį ir į ką ne.
