Nusistebėjusiųjų skaičius dar labiau išaugo, kai ta pati žurnalistė vieną dieną tapo ir LNK žinių vedėja. Mumyse gyvena visokių stereotipų – kai vieni piktinasi jaunystės kultu, kiti mano, kad jaunystė – ne yda. Bet svarbiausia, kad jaunai ir žaviai dviejų solidžių laidų vedėjai visi tie dalykai nė motais. Kiekvieną vakarą ji su lengva šypsenėle pasisveikina su televizijos žiūrovais ir pradeda dirbti savo darbą. Vargu, ar kas gali prikišti, kad ji tai daro neprofesionaliai, blogiau už kurį nors solidaus veido televizijos žurnalistą senbuvį.
Lina, ar žinote, kad esate netipinė žinių vedėja?
O taip (juokiasi)... Esu per jauna būti žinių vedėja (vėl juokiasi). Vos tik buvo pranešta, kad keičiu Astą Dudurytę (buvusią LNK žinių vedėją – aut. past.), užkliuvo mano amžius. Dar daug kam atrodo, kad žinias turi vesti patyręs ir brandus žurnalistas. Neva taip yra ir užsienio televizijose. Taip, ten tai populiaru, bet turiu pastebėti, kad užsienyje lygiai taip pat žinias skaito ir jauni žmonės. Vadinasi, turbūt viską lemia ne žinių vedėjos ar vedėjo amžius, o asmeninės ir profesinės savybės bei patirtis. Yra ir dar kitokių stereotipų, susijusių su žinių laidų vedėjomis: žinių vedėją žmonės vis dar įsivaizduoja tik su griežto sukirpimo švarkeliu ir be galo rimtu arba liūdnu veidu. Tik taip dramatiškai nusiteikusi ji turėtų pranešti naujienas. Man tai juokinga, nes ir naujienų būna visokių, ne vien liūdnas žinias skaitome, kita vertus, net nelabai linksmą ekonominę naujieną, mano supratimu, galima pranešti su lengva šypsena veide.
Laužote stereotipus – rūsčiu akmeniniu veidu iš ekrano nežiūrite ir dramatišku tonu kasdien neprabylate. O kaip reaguoja ir įsiklauso į jaunos žurnalistės nuomonę žinių tarnybos vadovai?
Darau taip, kaip man atrodo geriausia, o jau po to vadovai turėtų man sakyti kažką ar nesakyti, bet bent jau kol kas jokių priekaištų nesu sulaukusi.
Na, o kaip su aprangos stiliumi?
Neseniai pasikeitė mūsų stilistai, tad dabar išgyvename pokyčių metą. Aš visada už pokyčius ir eksperimentus, todėl man tai patinka. O dėl žinių vedėjų moterų aprangos visada turėjau priekaištų. Tie patys švarkeliai, tos pačios spalvos. Žiema ar vasara, minus ar plius 30. Juk jei einam koja kojon su naujienomis, kodėl nežingsniuojame kartu su mada? Žinoma, daug kas sako, kad čia svarbiausios žinios. Bet juk tai televizija – čia svarbiausias vaizdas.
Esate jauna, žavi. Kiek, jūsų manymu, žinių vedėjai svarbus išorinis grožis?
Televizija nėra radijas, todėl vaizdas turi būti estetiškas. Na, bet, manau, kad šitie dalykai gana nesunkiai sutvarkomi, kitas dalykas, kaip žmogus jaučiasi prieš kamerą. Ne paslaptis, kad ne kiekvienas sugeba atsipalaiduoti. Kiti, kad ir kokie geri profesionalai būtų, niekaip to neišmoksta ir prieš kamerą tiesiog ima ir sustingsta.
Na, o jūs ar jau įpratote prie kamerų, nenutinka panašių dalykų?
Manęs dažnai klausia, ar vis dar jaudinuosi prieš žinias. Manau, kad taip, bet taip pat manau, kad tai natūralu. Tiesioginis eteris ir yra tiesioginis, galvočiau, kad kažkas su manimi ne taip, jei visai nesijaudinčiau. Tiesa, rankos man nedreba, bet užtat širdies ritmas padažnėja kelis kartus. Šioje srityje nesu naujokė, nuo šešiolikos dirbu eteryje. Tiesa, iš pradžių buvo radijas, bet radijuje turbūt net sunkiau nei televizijoje, nes ten esi nematoma. O būdama nematoma, nieko negali pasakyti nei gestais, nei mimika, turi tik vieną priemonę – žodį.
Baigėte žurnalistikos mokslus. Ar dar kas nors be dėstytojų jus mokė, kaip kalbėti eteryje, kaip skaityti žinias?
Esu savamokslė. Stebiu ir mokausi. Daug svarbių dalykų ir patarimų apie teksto skaitymą sužinojau iš kolegos Gintaro Deksnio. Nors jam gal kartais atrodo, kad man per vieną ausį įėjo, per kitą išėjo, bet taip nėra (juokiasi).
Žinių vedėja dirbate pirmą sezoną, ar jau jaučiatės savo vietoje?
Apskritai dirbdama žurnalistinį darbą jaučiuosi savo vietoje. Žinių vedėjos vietoje taip pat jaučiuosi puikiai, nes man visada norisi dinamikos, patinka iš karto pamatyti rezultatą. Ir adrenalino man reikia, o tiesioginiame eteryje jo niekada nepritrūksta. Žinau, kad kiti neatlaiko nuolatinio streso, įtampos, o man, atvirkščiai, be to neįdomu. Turiu su kuo palyginti, nes esu bandžiusi dirbti ir kitokį darbą, visai priešingą – biure. Metus dirbau rinkodaros specialiste, darbo diena buvo nuo aštuntos ryto iki penkių valandų vakaro. Štai tada jaučiausi lyg įkalinta, ir dar žinojimas, ką darysi rytoj, po mėnesio, po ketvirčio... Viskas suplanuota, jokių staigmenų. Nereikėjo nė metų, kad pajusčiau, jog kūrybinis darbas ir toks grafikas – nesuderinami. Žinoma, viskas priklauso ir nuo aplinkos, kurioje dirbi, ir nuo vadovų...
Pradėjome nuo stereotipų, bet reikia pripažinti, kad apie galimybę vesti žinias televizijoje kai kurios jūsų amžiaus, tegu ir su panašia patirtimi, žurnalistės tegali tik pasvajoti. Kam, manote, turėtumėte būti dėkinga už savo sėkmę – charakteriui, darbštumui, o galbūt Fortūnai?
Manau, kad viskas susidėjo: ir charakteris, ir darbas. Dabar, kai atsigręžiu atgal, matau, kad dėl to, ką šiandien esu pasiekusi, aukojau ne taip jau mažai. Studijų metais, kai kiti mano bendraamžiai studentavo, aš dar ir dirbau. Aišku, Fortūnai taip pat turiu būti dėkinga, nes atvažiavusi iš Klaipėdos į Vilnių, į televiziją patekau grynai dėl laimingo atsitiktinumo. Sugalvojau pakeisti gyvenamąją vietą pačiais sunkiausiais krizės metais, tikrai ne pačiu tinkamiausiu laiku, užtai pusę metų Vilniuje sėdėjau be jokio darbo. Rašiau ir siuntinėjau savo CV visoms televizijoms, bet be jokio atsako – niekam manęs nereikėjo. O paskui visai atsitiktinai viename šeštadienio „Lietuvos ryto“ numeryje pamačiau skelbimą, kad Baltijos televizija ieško žinių vedėjos ir skelbiamas atviras konkursas. Iki tol, kiek žinau, atviri konkursai šitai vietai užimti nebūdavo skelbiami. Dar kartą nusiunčiau savo CV ir laimėjau konkursą. Štai ir Fortūna. Jeigu būčiau neišlaukusi, pradėjusi dirbti kokį nors kitą darbą, kad ir rinkodaros srityje, kur jau turėjau patirties, ko gero, to skelbimo būčiau nė neperskaičiusi, nepastebėjusi, ir šiandien nebūčiau šioje vietoje, dirbčiau kitą darbą.
Mėgstate riziką, jei palikote darbą Klaipėdoje ir važiavote į nežinią, į Vilnių, kur jūsų išskėstomis rankomis niekas nelaukia.
Turėjau priežastį, važiavau iš meilės (juokiasi).
Ar su tuo, pas kurį atvažiavote, tebesate kartu?
Taip.
Jei kalbėtume apie jausmus, esate pastovi?
Negalėčiau taip vienu žodžiu atsakyti – pastovi ar ne. Šiuo atveju, matyt, atitiko kirvis kotą (juokiasi).
O kaip jūsų vaikinas šiandien taikstosi, kad jūsų beveik nėra namuose, jog dirbate visais savaitgaliais?
Esame kartu, bet nesame vienas žmogus, mes – dvi atskiros asmenybės. Jis galbūt dar labiau užimtas nei aš. Nevaržome vienas kito ir veikiame tai, kas mus daro laimingus, manau, kaip tik dėl to esame vienas kitam nenuobodūs. Bet tikrai tiesa, kad dirbdama šio sezono darbo grafiku laiko pabūti su antrąja puse turiu visai mažai. Laiko neturiu beveik niekam. Kartais pagalvoju, kad jei iki šiol būčiau viena, greičiausiai per šituos metus tikrai nieko nesusirasčiau. Juk ne veltui daugelis televizijos žmonių antrąją pusę susiranda toje pačioje televizijoje – iš darbo jie beveik neišeina ir nieko be jo nemato. O ir šiaip juk dažniausiai sukiesi toje pačioje aplinkoje, tarp tų pačių žmonių.
Kaip suprantu, jūsų draugas – tikrai ne televizijos žmogus.
Ne. Jis fizikas – pilotas ir vieno aeroklubo vadovas. O darbo valandas leidžia informacinių technologijų sferoje (šypsosi).
Štai iš kur jūsų pomėgis sklandyti...
Kartas nuo karto ir man tenka nuvažiuoti į aeroklubą, bet sklandymo intensyviau pasimokiau tik vieną vasarą. Paskui pritrūkau laiko ir turėjau atsisakyti. Bet turiu vilčių, kad dar turėsiu galimybę tęsti mokslus.
Vedate net dvi laidas. O kaip draugai, pramogos? Ar visa tai natūraliai išbraukta iš jūsų gyvenimo, bent jau šiuo metu?
Juokauju, kad nuo praėjusio rugsėjo pardaviau savo metus, per dvi savaites turiu tik dvi visiškai laisvas dienas. Pirmadienį ir antradienį. Žodžiu, savo noru esu izoliuota nuo socialinio gyvenimo (juokiasi). Izoliuota ir nuo draugų, nes paprastai pirmadieniais ir antradieniais visi normalūs žmonės dirba. Na, bet greitai atsigriebsiu. Čia pat vasara.
O kaip po įtemptos darbo dienos atsipalaiduojate?
Žinios paprastai baigiasi pusė vienuoliktos vakare, namo grįžtu apie 11 valandą, na, o adrenalinas kraujyje laikosi dar apie porą valandų. Taigi, iki pirmos nakties net negulu, žinau, kad vis tiek neužmigsiu. Dažniausiai tas dvi valandas pažiūriu kokį nors gerą filmą. Na, o dieną geriausiai padeda atsipalaiduoti tenisas ir sporto klubas.
Kažkuris žurnalas yra jus pavadinęs nepriekaištingos reputacijos mergina. Kaip jums tokia etiketė?
Skamba tikrai juokingai, juk kiekvienas turime savų velniukų. Na, bet skandalingų antraščių su savo pavarde iš tiesų dar neteko matyti (juokiasi).
Nepriekaištingos merginos reputacija, dvi solidžios laidos, o ir išorinis įvaizdis toks... griežtokas – ne kiekvienas išdrįstų prieiti ir šiaip sau užkalbinti. Ar esate pajutusi, kad įvaizdis trukdo susipažįstant, bendraujant su žmonėmis?
Tiems, kurie mane stebi iš tolo, galbūt kartais taip ir atrodo. Gal griežtesnė mano veido išraiška daro tokį įspūdį, bet kai su žmogumi pabendrauju artimiau, man atrodo, kad dažniausiai tą mitą sugriaunu. Tiesa, į draugystes greitai nesileidžiu, bet visada laikausi griežto etiketo – su visais maloniai pasisveikinti, taip pat maloniai padėkoti, jei kas atidaro duris ir panašiai, nes pati labai nemėgstu nemandagių, elementaraus etiketo nesilaikančių žmonių.
O kokia esate, kai būnate su savo draugais?
Bandau būti kompanijos siela.
Esate optimistė?
Labai didelė. Didžiausiame blogyje stengiuosi įžiūrėti gerą ir save užprogramuoti gėriui. Taip yra galbūt ir dėl to, kad per gyvenimą buvo atvejų, kai turėjau paremti kitus, sakyti, kad viskas bus gerai, bandyti įkvėpti optimizmo. Tokia patirtis iki šiol man padeda atrasti šviesos net pačiose tamsiausiose situacijose.
Lina, man labai įdomu, su kokia knyga užaugote?
Tos knygos pavadinimas „Evalduko metai“ (autorius Viktoras Miliūnas). Berniukiška knyga, bet vaikystėje ir buvau berniukiška. Dabar esu tokia – nemėgstu zyziančių mergaičių, kurios sureikšmina smulkmenas, o kreipia dėmesį į detales. Pati dažniausiai matau visumą. Panašiai, man rodos, mato ir mąsto vyrai...
O ar įsivaizduotumėte save kokios nors pramoginės laidos vedėja? Arba pokalbių, kaip dabar veda jūsų pirmtakė Asta Dudurytė?
Pramoginės laidos vedėja save įsivaizduoju, būtų įdomu vesti ir kokius nors stambius proginius renginius, bet laidų jautriomis socialinėmis temomis vesti nenorėčiau.
Ar dėl to, kad pati esate labai jautri. O gal atvirkščiai – nejautri?
Negaliu pasakyti nei kad esu labai jautri, nei kad nejautri. Tiesa, daug kas mano, jog esu šaltas žmogus. Nesu šalta, greičiau esu linkusi atsiriboti nuo kitų žmonių emocijų. Manau, kad kiekvienas mūsų kitų žmonių jausmus priima ir vertina pagal savo asmeninę patirtį. Turiu karčios patirties gyvenime, todėl bandau atsiriboti nuo jautrių temų. Nenorėčiau nei vesti, nei kurti laidų tokiomis temomis. Apskritai, darbas man turi teikti malonumą, o jautrių socialinių temų narpliojimas man jokio malonumo nesuteiktų.
Esate jauna ir iš tiesų nemažai pasiekusi. Kylanti žvaigždė. Ar didžiuojatės savo statusu?
Džiaugiuosi tuo, ką darau. Manau, žvaigždėmis pasijunta ir sužvaigždėja dažniausiai tie žmonės, kuriems netyčia kažkas, ko jie net nesiekė, staiga nukrinta iš dangaus. Man gyvenime taip nebuvo, todėl nesu linkusi nieko sureikšminti. Dirbu, darau, stengiuosi, pasiseka – užsidedu pliusiuką, ir vėl pirmyn.
Lina, artėja vasara, atostogos. Ar jau planuojate?
Taip, esu sau pasakiusi, kad jau pačią pirmąją atostogų dieną manęs nebebus Lietuvoje. Iš pradžių ruošiuosi pakeliauti ir pailsėti su draugėmis. Smagi mergaitiška kompanija ir mergaitiška kelionė... O paskui žiūrėsime, vasarą juk ilga...
O kaip nuosavas verslas? Baras, kurį kažkada svajojote įrengti prie jūros?
Tokį verslą ką tik pradėjo mano draugė. Taigi, galiu jį jau pamiršti (juokiasi). Svarbu, kad toks baras yra. Yra vieta, kur su draugėmis pajūryje galime susibėgti, pasėdėti, paplepėti.
Elvyra Žvirblienė
