Vilniaus teatro „Lėlė“ dailininkė konstruktorė Liljana Janavičienė, atidavusi teatrui tris dešimtis metų – viena iš tų „nematomų“ kūrėjų, be kurios darbo nebūtų pagrindinio lėlių teatro aktoriaus įrankio – teatrinės lėlės. Dailininkę kalbino Milda Daubarė.
Kaip susiejote savo gyvenimą su lėlių teatru?
Pirmosios kūrybos užuomazgos – vaikystėje. Tuomet mane dažnai ištremdavo į kaimą ir neleisdavo pasiimti žaislų. Ką man, vaikui, daryt, jei aš noriu žaisti? Tad kurdavau lėles iš popierėlių arba močiutė padarydavo iš skepetos. Senelis kartą sukalė vežimą su ratukais... Taip ir žaisdavau. Vėliau, paaugusi, kieme tapau teatro organizatore. Piešdavau dekoracijas ant smėlio. Man jau nuo mažumės patiko viską sudėlioti, o kiti tegu vaidina. Man toliau nebeįdomu. Specialiai lėlių teatru nesidomėjau.
Tačiau lėlių nepamiršote?
Paauglystėje, kai reikėdavo dovanų draugų gimtadieniams, pradėjau daryti jas pati – meistraudavau lėles, tik ne teatrines, o suvenyrines. Vėliau stojau į tuometinį Dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Nusinešiau savo žaislus, man sako: „Važiuokit į Maskvą, į multiplikaciją.“ Pamaniau, tyčiojasi iš manęs. Tačiau kartą savo dėdės paprašyta padariau Kultūros ministerijos sukakčiai žiurkę. Ją pamatęs Vitalijus Mazūras pakvietė mane į „Lėlės“ teatrą. Išsigandau... ir po ketverių metų pabėgau. Tiesa, nelabai toli – iki tuometinio Akademinio dramos teatro. Supratau, kad ten man visai neįdomu. Butaforija. Lėlių specifika daug įdomesnė. Vitalijus Mazūras, tada vadovavęs „Lėlės“ teatrui, priėmė mane atgal. O po to vėl pabėgau į lėlių fabrikėlį, kurį buvo įkūręs Rimas Driežis. Dirbome dviese. Buvo daug gražių planų, kurie, deja, nepavyko. Iš Vitalijaus Mazūro teatro vairą perėmęs Juozas Marcinkevičius paprašė grįžti. Nebelakstau jau penkiolika metų.
Kaip mokėtės savo amato?
Žiūrėdavau per petį, ką daro Vitalijus Mazūras. Kadangi buvau tinginė, o tinginiai yra didžiausi novatoriai, atradau, kaip to paties pasiekti paprasčiau. Visada norėdavau ką nors patobulinti. Kai tekdavo dvidešimt penkiais sluoksniais klijuoti papjė mašė formą, sukdavau galvą, ką čia padarius, kad reikėtų klijuoti mažiau. Ir sugalvojau. Atradau, kaip suklijuoti šešiais sluoksniais.
Ar turint dailininko eskizą lieka pakankamai erdvės Jūsų pačios kūrybai?
Gavusi eskizą matau dailininko vaizduotės vaisių, tačiau visa kita – kaip lėlė vaikščios, koks mechanizmas bus viduje – reikia sugalvoti pačiai. Kartais dailininkas pateikia tik piešinį, kaip knygutės iliustraciją. Ir jis nežino, ar tai bus marionetė, ar kitokio tipo lėlė. Tada mes sėdim ir tariamės. Aš stengiuosi parinkti technologiją, dailininkas sako, ko jis norėtų. Kartu galvojam, kokia bus lėlė: ar marionetė, ar lazdelinė, ar pirštinė... Galiausiai lieka nelengvesnė užduotis. Turiu sugalvoti, kaip priversti lėlę judėti, mirksėti, kalbėti.
Dailininko konstruktoriaus profesija yra tarsi užribyje, nors be Jūsų darbo nebūtų ir pačios lėlės, kuriai kartu su aktoriais atitenka publikos dėmesys?
Aš viešumos privengiu, esu užkulisių žmogus. Išbandžiau save ir scenoje, Vegos Vaičiūnaitės teatro „Miraklis“ pasirodymuose. Tiesą sakant, nei aš norėjau, nei ką, tai buvo susiję su diskomfortu, stresu. Geriau tegul manęs nemato, man taip jaukiau, tada esu savo vietoje.
Ar lėlės konstrukcija ir jos charakteris veikia vienas kitą?
Labai! Jei personažas judrus, tai visi lėlės sąnariai turi būti judrūs. Jei reikalinga masuotė, lėlė gali būti primityvi – iškišta ant lazdelės. Yra įvairių technologijų. Kurdami lėles spektakliui ,,Pelenė“ su Rimu Driežiu išbandėm daugybę variantų. Niekas nelipo. Galiausiai iš kažkokių vyno taurių jis surado tinkamą formą. O kaip priversti skulptūrą judėti? Kad būtų įdomu žiūrovui? Kartą žaidžiau su sūnėnu magnetais, dailininkas pastebėjo ir pasiūlė juos pritaikyti spektaklyje. Ir įvyko stebuklas.
Ar turite Jus įkvepiančių lėlininkų, iš kurių mokytumėtės iki šiol?
Pasaulyje yra daug lėlininkų, kuriais aš domiuosi. Mane intriguoja klasika, japonai, Vietnamo lėlių ant vandens teatras. Anksčiau stengdavausi nuvažiuoti į festivalius. Žiūrėdavau kitų teatrų, kitų meistrų darbus ir, žinoma, mokiausi.
Į ką krypsta akys žiūrint lėlių teatro spektaklį?
Man įdomu stebėti aktorių, jei jis nėra paslėptas už širmos. Vis tiek aš nežiūriu kaip paprastas žiūrovas, kaip, pavyzdžiui, vaikas, kuris yra užvaldomas judančios lėlės stebuklo. Kartą buvo atvažiavęs japonų teatras, ir japonų aktorių darbas scenoje, kai artistas penkiasdešimt dviem gijomis suvaldo marionetę, paliko neišdildomą įspūdį.
Ko pasigendate mūsų lėlių teatre?
Įdomu tai, kad, tarkim, Italijos lėlių teatruose yra vaidinama ne vaikams, o suaugusiems. Su didžiulėmis marionetėmis. Tai teatras, kur vaidinamos dramos, tragedijos, operos. Kodėl gi nepabandžius tokio tipo vaidinimų ir pas mus? Ne tokių, kur suaugusiems vaidintų aktoriai, o tokių, kur vaidintų lėlės. Pavyzdžiui, Vilniaus „Lėlėje“ su jaunaisiais aktoriais-lėlininkais pastatyti spektakliai pagal Shakespeare'ą. Bet kodėl aktoriai nevaidina su lėlėmis? Vis dėlto jie atėjo dirbti į lėlių teatrą.
Kokia yra dailininko konstruktoriaus kasdienybė?
Yra darbų, sukeliančių ašaras, kai atneša ką tik padarytą lėlę – o ji jau sulaužyta, nes kažkas ant jos užmynė. Tada pykstu, nes reaguoju kaip į savo vaiką. Tiesa, lėlės susidėvi, tenka jas restauruoti. Bet tada jau žiūriu kitaip: „Aha, susirgo, reikia pataisyti.“
Ar ilgas kelias nuo idėjos iki sukurtos lėlės?
Kur stovės aktorius, kaip jis valdys lėlę? Nėra taip, kad dailininkas pasakys savo viziją ir taip bus. Turi iš anksto apgalvoti; jei lėlei reikės už septynių sekundžių atsidurti kitame scenos gale, reikia daryti dublikatą (identišką kopiją). Arba, pavyzdžiui, mergaitė, apsirengusi prastais drabužiais, virsta princese, nes ją priėmė į rūmus – vėl reikės daryti dvi to paties personažo lėles. Ančiukas, vaikštantis pirmam plane virš širmos ir po širma – tokį patį ančiuką reikia padaryti kaip marionetę ir kaip lazdelinę lėlę. Todėl labai įdėmiai reikia skaityti pjesę, žiūrėti režisūrinį piešinį. Lėlių teatre esi nepamainoma komandos dalis.
