- Yra dvi pagrindinės žinios. Viena - koks būtų prezidento prioritetas: tai Lietuvos valstybingumo, lietuvybės, tautinės kultūros išsaugojimas, puoselėjimas, kartu nepažeidžiant kitų Lietuvoje gyvenančių tautų teisių. Manau, tai labai svarbu, nes esame maža, nykstanti tauta.
Pagal prognozes, Lietuvoje sunkėjant ekonominei situacijai, o kitose valstybėse jai šiek tiek ėmus gerėti, tikėtina dar viena labai didelė emigracijos banga. Tad lietuvybės ir valstybingumo išlikimo klausimas yra vienas prioritetinių prezidentui.
- O kas, Jūsų manymu, dabar gresia valstybingumui?
- Pradėkime nuo to, kas yra valstybė. Tai teritorija ir žmonės. Statistiškai Lietuvoje - apie 3 mln. gyventojų; faktiškai - duok Dieve, kad jų būtų 2,5 milijono. Ekspertai sako, kad 2035 metais gyventojų sumažės dar puse milijono. Lietuvių tauta pripažįstama esanti viena sparčiausiai nykstančių tautų. Esu labai susirūpinusi dėl to, kad Lietuvos teritorijoje gali nelikti lietuvių. Būtina užtikrinti, kad Lietuvos žmonės savo tėvynėje turėtų gerą gyvenamąją aplinką, kad jiems nereikėtų ieškoti laimės svetur.
Visos kitos socialinės problemos susijusios su minėta problema. Penkerių metų prezidento darbų tikslą matau būtent tokį: kad ši problema būtų sprendžiama. Prezidentas yra stabilumo garantas, ir šalia to dedu lygybės ženklą, kad jis turi būti lygiai taip pat ir valstybingumo, lietuvybės, tautinės kultūros ir tautinės kalbos puoselėjimo bei saugojimo garantas.
- O kokia antra žinia?
- Artimiausias uždavinys - prezidentas turės grąžinti arba negrąžinti Vyriausybei įgaliojimus. Aiškiai pasakau: šiai Vyriausybei įgaliojimų negrąžinčiau. Turi būti suformuota nauja Vyriausybė. Dabartinėmis aplinkybėmis ji turi būti suformuota ne politiniu, bet profesionalumo pagrindu. Kitaip mes iš dabartinės krizės neišbrisime.
- Manote, kad Lietuvai reikia technokratinės specialistų Vyriausybės?
- Esu įsitikinusi, kad ministrai turi būti kompetentingi savo srityse. Negali ministras vadovauti tai vienai ministerijai, tai kitai; apskritai negali vadovauti toms ministerijoms, kurių atsakomybės srityse jis neturi pakankamai žinių. Nesakau, kad ministrai turi būti puikiausi tų sričių žinovai, bet tam tikrą supratimą jie turi turėti. Kitaip mes nerasime išeičių.
Jei šiame Seime naujos Vyriausybės programa du kartus nebūtų patvirtinta arba jei nesusiformuotų nauja dauguma, kaip prezidentė pasilikčiau teisę paleisti Seimą. Konstitucija tai numato. Esu įsitikinusi, kad naujame Seime susiformuotų kompetentinga dauguma.
- Kas dabartinėje valdančiojoje koalicijoje yra labiausiai atsakingas už Jūsų netenkinančią politiką?
- Buvo pasirinktas netinkamas ekonominis kelias. Per naktinius posėdžius gruodžio mėnesį sakiau, kad nauja mokesčių sistema sukels atvirkštinę reakciją, ir po dviejų mėnesių bus nesurenkamas biudžetas. Tai, kas vyksta pastaraisiais mėnesiais, juk nėra vien pasaulinės krizės dalykai. Buvo galima pasielgti kitaip.
Šiandien reikia stabdyti vykstantį procesą ir visai kitaip žvelgti į ekonomiką. Reikia skolintis ir išlaisvinti verslą iš mokesčių gniaužtų, ištraukti jį iš "šešėlio".
- Cituoju Jūsų žodžius: "Kai kurias verslo šakas reikia išlaisvinti nors ir nuo visų mokesčių." Kurias šakas?
- Tai gamyba, kai naudojamos vietinės žaliavos, ir pagamintų produktų eksportas. Nes šiandien mūsų verslininkai turi užsienio rinkas, bet Lietuvoje jie neturi apyvartinių lėšų. Mažindami vartojimą, mes niekada nesurinksime biudžeto. Reikia visomis priemonėmis skatinti vidaus vartojimą ir eksportą. Manau, kai kurias sritis reikia atleisti net nuo socialinio draudimo mokesčio. Svarbu išsaugoti gamybą, nes ją atkurti - labai sunku. Ir valstybei kur kas labiau apsimoka išsaugoti darbo vietą, nei mokėti bedarbio pašalpą.
- Jūs, be kita ko, siūlote išleisti talonus ar kuponus, už kuriuos būtų galima įsigyti tik Lietuvoje pagamintos produkcijos. Kaip tai atrodytų ES ir kaip į tai sureaguotų Briuselis?
- Manau, kiekviena valstybė krizės akivaizdoje turi ieškoti savų priemonių. Nemanau, kad ES griežtai prieštarautų. Tai juk būtų skirta vidaus vartojimui, lietuviškai produkcijai, pirmiausia - maisto produktams. Esu įsitikinusi, kad lietuviška produkcija yra gera. Ji daug geresnė net ir sveikatos požiūriu. Manau, viską galima išspręsti kalbėjimosi, diplomatijos būdu. Nėra taip, kad Briuselis pasakytų "negalima", ir viskas.
- Kodėl Jūsų asmeniniame tinklalapyje, kur pateikiate savo programines nuostatas, užsienio politikai skiriama palyginti taip mažai dėmesio - vos pora sakinių?
- Bet tie sakiniai yra esminiai, pasakantys viską. Pasisakau už užsienio politikos tęstinumą, ES ir NATO politikos tęstinumą; žengti žingsnio atgal ir gyventi kitaip tikrai negalime. Kartu kalbu apie ekonomiškai pagrįstus santykius su gretimomis valstybėmis. Kol nebūsime energetikos atžvilgiu laisvi, tol negalėsime kalbėti apie labai griežtą užsienio politiką.
Kitas dalykas - jei jau esame ES nariai, tai pagrindiniai mūsų užsienio politikos klausimai turi būti suderinti su ES užsienio politika.
- O jie nebuvo pakankamai derinami?
Tikrai nebuvo, ir Gruzijos įvykiai tai parodė. Ne tik Lietuvai, bet ir visai tarptautinei bendruomenei svarbiais momentais užsienio politikos klausimai turi būti suderinti.
- Politika Gruzijos atžvilgiu turėjo, Jūsų manymu, būti santūresnė?
- Lietuva pirmiausia turėjo suderinti savo veiksmus su ES valstybėmis. Jei ES valstybės būtų priėmusios tokį sprendimą, ir jį įgyvendinti būtų buvę pavesta Lietuvai, tai suprasčiau. Bet jei priklausote šeimai (ES - aut. past.), ir vienas tos šeimos narių pradeda maištauti, tai sutrinka harmonija. Lietuvos žmonės balsavo už stojimą į ES, ir turime gerbti jų apsisprendimą.
- Kokie pagrindiniai Jūsų priekaištai dabartinei mūsų Rytų politikai?
- Ji yra per daug uždara. Manau, ji turėtų būti atviresnė. Turėtų būti daugiau diplomatijos. Iki šiol trūko viešo bendravimo aukščiausiu lygiu su kaimyninėmis valstybėmis. Daug ką galima pasiekti kalbėjimusi. Turime specialistų, kurie moka dirbti tą darbą. Kiekvienas diplomatijos žingsnis turi būti grindžiamas tuo, kaip jis paveiks kiekvieną paprastą Lietuvos žmogų. Bet - pabrėžiu - jokiu būdu ne Lietuvos suvereniteto sąskaita.
- Kaip vertinate Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklą? Ar ši struktūra reformuotina?
- Aš kalbu apie valstybės valdymo struktūros peržiūrėjimą - galių, funkcijų, atsakomybės pasidalijimą. Pradėti visada reikia nuo savęs: prezidentas, parlamentas, Vyriausybė ir atitinkamai - tos svarbiausios institucijos. Nes šiandien atsakomybės klausimas yra itin aštriai iškilęs. Paprasto žmogaus atsakomybė yra vertinama labai greitai ir nesudėtingai, o kai sprendimai priimami tokie, nuo kurių priklauso visos valstybės ateitis, tai tie sprendimai nėra įvertinami atsakomybės požiūriu. Valstybės valdymo reforma turi būti parengta labai atsakingai.
Dėl VSD, manau, kad didžiausias dėmesys turi būti skiriamas jo pagrindinėms funkcijoms - valstybės saugumui užtikrinti, kovai su tarptautiniu terorizmu. Ši struktūra turėtų kuo mažiau priklausyti nuo politikų ir dirbti savarankiškai.
- Ar Jus tenkina, kaip buvo anksčiau ir dabar, po rinkimų, yra vykdoma VSD parlamentinė kontrolė?
- Aš asmeniškai nedirbu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Ten esama uždarų dalykų, apie kuriuos galiu nežinoti. Juk parlamentinė kontrolė yra susijusi su slaptos informacijos gavimu. Tad negaliu išsamiai atsakyti. Bet tie įvykiai, kurie buvo per praėjusią Seimo kadenciją, atskleidė VSD sistemos trūkumų.
- Tuos trūkumus po karininko V.Pociūno žūties ir kilusio skandalo buvo įvardijusi parlamentinė tyrimų komisija. Kaip Jūs, jei taptumėte prezidente, elgtumėtės tos komisijos išvadų atžvilgiu?
- Būdama prezidentė, pirmiausia perskaityčiau ir išklausyčiau visa tai, kas buvo. Kaip Seimo narė aš ne viską buvau perskaičiusi ir išklausiusi. Man gaila, kad darbas liko nebaigtas. Nebuvo prezidento Valdo Adamkaus reakcijos. Tai, kas vyko, juk buvo valstybės pamatų klibinimas. Prezidentui likti nuošalėje buvo nevalia. Reikėjo išsiaiškinti, kur būta tik asmeniškumų, o kur buvo tikros problemos. Prezidentas turėjo būti arbitru tarp parlamento ir VSD. Bet klausimai liko neatsakyti, nors VSD vadovo kandidatūrą teikia prezidentas, ir jis privalo prisiimti atsakomybę.
- Ar Seimas turėjo, spaudžiamas prezidento, iš pareigų atleisti Aukščiausiojo Teismo (AT) pirmininką Vytautą Greičių, pasibaigus jo kadencijai? Jūs nebalsavote už jo atleidimą.
- Esama pačių įstatymų spragų. Per praėjusį pusmetį reikėjo pataisyti neaiškias įstatymų nuostatas, bet Seimas šito nepadarė. Man šitoje atleidimo istorijoje liko neaišku, kas vyksta tarp prezidento ir AT pirmininko. Parlamentarai nepriėmė sprendimo suvokdami, kad kažkas vyksta užkulisiuose, o visa informacija apie tai, kas vyksta, jiems nebuvo atskleista. Čia įžvelgiu prezidento klaidą.
Vladimiras LAUČIUS
