Dar neseniai atrodė, kad Seimo pirmininke tapusi L. Graužinienė nori dėmesio ir stengiasi padėti Darbo partijai teisinėje byloje. Bet jau seniai taip neatrodo. Moteris pati susižavėjo tuo, ką daro, ir neketina sustoti. Labiausiai ji žavisi tuo, kad pranoko B. Vėsaitę ir P. Gražulį.
Jos pasisakymai „mužikiški“, neturintys nieko bendro nei su politika, nei su diplomatija. Tai gatvės lygio pareiškimai, kurie Vakaruose amžiams palaidotų politiką dėl atviro tyčiojimosi iš demokratijos. Bet Lietuva įrodo – tai tamsus ir, deja, niūrus kraštas, kur rinkėjai nesuvokia, kuo baigiasi politika be moralės. Čia vieni aklai mylimi, kiti aklai keikiami. Ir jei kažkas jau patikėjo istorijomis apie mergaitę, istorijomis apie sąmokslo teorijas prieš buvusį prezidentą, dar kažkokiais kliedesiais – tai nėra kelio atgal. Amžinas fanatizmas. Be faktų, be įrodymų, be jokio racionalaus pagrindo. Iš paprasčiausio nusivylimo, kad uždirbi mažai, nesi vertinamas, kad nesi laimingas ir t.t.
L. Graužinienė, tokiame fone, ėmėsi imituoti lyderę, kuria ji niekada nebuvo ir nebus, greitai sulaukė milžiniško dėmesio. Joje daugelis „davatkų“ tikriausiai regi dar vieną tvarkos ir tiesos iliuziją. Nors pati L. Graužinienė kelią įtarimą, ar tik jai neįkando koks pasiutęs šuo. Kitaip labai sunku paaiškinti veiksmus. Išjunginėja mikrofonus Seimo posėdyje, motyvuodama, kad jei konservatoriai nenori bendrauti su P. Gražuliu – jie prisižaidė. Jei čia kas ir prisižaidė, tai rinkėjai. Nes jau neįmanoma nė jokios komisijos sudaryti be klounų.
Vėliau ji pasiunčia prezidentę į Ukrainą. Komentuoja visa, kas vyksta. Taškosi vertinimais į kairę ir į dešinę. Kokia iš to nauda Lietuvai? Atspėjote: jokios. O jai? Jai tai gera reklama – populistų Motina. Ji vienintelė nuoširdžiai bendraus su žmonėmis. Ji vienintelė dirba sąžiningai. Nors ji vienintelė neturi net teorinių sugebėjimų suvokti sudėtingus politikos procesus. Bet ji vis tiek savotiškai naudinga – partijos turi suprasti, kad norėdamos gauti daugiau balsų iš rinkėjų, turi nusiristi iki vienos televizinės laidos lygio, kur rodomi asocialūs žmonės, išsikvietę televizininkus jiems padėti.
Tokia yra Lietuva. Tas mažas procentas rinkėjų, kurie negali ramiai stebėti tokių kraupių įvykių, niekada nieko esmingai nelemia. Todėl jie arba seniai nesidomi politika, arba emigravo. Tie, kas rinkimuose kažką lemia, yra Graužinienės lygio politiniai subjektai.
Dabar ir vėl kalbama apie pensijų didinimą, valdžiažmogiai jau pasididino algas, šaukdami, kad taip numatyta Konstitucijoje. Na, niekas netrukdo jos pakeisti. Tauta tikrai nesupyktų jei visi valdžiažmogiai gautų bent per pusę mažiau. Konstitucija yra keičiama. Bet aišku, kas čia norės dirbti dėl to, kad susimažintum sau atlyginimą.
Eilinį kartą populistų buvimas valdžioje įrodo, kad tikrai svarbūs sprendimai paskęs pasiutligę primenančiuose šou, kur fanatiškai savo teisumu tikinčios buhalterės, ims daryti tvarką ir šalyje toliau tyvuliuos betvarkė. Dar blogiau – jei žmonės vis labiau ims tuo žavėtis, galbūt sulauksime ir baisesnių pasekmių. Gal dar daugiau panašių žmonių į L. Graužinienę ateis į Seimą.
Darbo partijai visus reikalus sugadino tai, kad Seimo pirmininku negalėjo tapti racionalus ir puikiai gebantis mąstyti Vytautas Gapšys. Bet ar tai tik jo problema? Ne. Greičiau tai teisėsaugos problema, kad bylų vis nesugebama baigti. Nesugeba paskelbti kaltų ir nekaltų. Todėl galiausiai atrodo, kad vieninteliai nekalti žmonės čia tokie yra tik dėl to, kad jie nepakaltinami.
