Ar užsiimti tuo, kuo užsiimi dabar, buvo tavo svajonė nuo pat vaikystės?
Iš tiesų, vaikystėje mano svajonė buvo tapti aktoriumi. Labai to norėjau, bandžiau stoti į aktorinį net tris kartus, tačiau manęs nepriėmė dėl to, kad nemokėjau dainuoti. Gana paradoksalu, nes mano mama buvo muzikos mokyklos pavaduotoja. Taigi, nusprendžiau ieškoti trumpalaikio (kaip tada maniau) darbo ir pradėjau dirbti restorane. Netikėtai mane tai užkabino. Nujaučiau, kad čia gali būti mano teatras ir mano scena, kur galiu pasireikšti. Taip ir nutiko. Tiesa, nors šiuo metu bare „Briusly“ esu personalo vadovas, vis dar mėgstu aptarnauti žmones.
Kas tave taip sužavėjo ar tebežavi restoranų bei kulinarijos pasaulyje?
Be abejonės žavi pats maistas ir maisto kultūra. Kita vertus, labai vertinu ir kultūrinį, socialinį aspektą, nuolatinį bendravimą. Šis pasaulis man kaip koks „gyvas“ Feisbukas – jame draugai, nauji žmonės, kurie neretai tampa bičiuliais ir nesibaigiančios naujos pažintys.
Vadinasi, dabar nebegalvoji apie kokią nors kitą sritį? Ar vis dėlto norėtum realizuoti save dar kur nors?
Aš esu visiškai atviras naujovėms – praėjau ir Juozo Statkevičiaus podiumu, fotografavausi „Aprangos“ reklamoms. Tai nebuvo mano gyvenimo svajonė ar kažkas tokio, tiesiog atsiradus progai, pagalvojau – kodėl gi neišbandžius savęs šiose srityse? Niekada nesakau „ne“. Nors jaučiuosi save realizuojantis, tačiau kilti ir tobulėti visada yra kur.
Akivaizdu, kad esi iš tų žmonių, kurie viena veikla arba viena darbo vieta neapsiriboja. Kam daugiausiai atiduodi savo širdies ir laiko?
Anksčiau visas mano dėmesys buvo sutelktas į barą „Briusly“. Dabar jam tenka taip pat daug laiko, tačiau savaitgaliais atsirado ir „VMG“ desertų šou, kuriuos dažniausiai atliekame su Alfu Ivanausku. Taip pat šią vasarą nemažai laiko skirsiu naujam kulinarijos projektui, kurio iniciatorė kompanija „Samsung“ siekia padrąsinti jaunus virtuvės talentus siekti savo svajonių, tad su kolegomis iš Latvijos ir Estijos tokių žmonių ir ieškosime. Galiausiai, daug laiko skiriu „VMG akademijai“, kur su kitais specialistais žmones mokome padavėjų amato.
Kaip šovė į galvą mintis įkurti padavėjų akademiją?
Ši mintis man kilo dar tada, kai tik pradėjau dirbti padavėju. Supratau, kad Lietuvoje reikia kelti aptarnavimo lygį bei patį padavėjo profesijos prestižą – ko mūsų šalyje iki šiol trūksta. Esu įsitikinęs, kad gerame restorane turi būti tiek geras šefas, tiek ir puikus aptarnaujantis personalas. Tai yra sėkmės formulė. Juk padavėjas yra tarpininkas tarp restorano svečių ir šefo, todėl turi išmanyti apie maistą, mokėti bendrauti, suvaldyti stresines situacijas ir panašiai. Mano tikslas yra padaryti taip, kad padavėjo profesija nebūtų suprantama tik kaip laikinas darbas jaunimui. Žavu, kai padavėjas tampa vietos, kurioje dirba, veidu, jį atpažįsta svečiai. Tačiau kam tik apie savo viziją papasakodavau, visi į mane žiūrėdavo skeptiškai, neva Lietuvoje tam nėra paklausos. Laimei, sutikau Alfą, kuriam ši idėja pasirodė įdomi. Akademija jau sėkmingai startavo, o galvose bręsta mintys ir apie virėjų akademiją.
Vadinasi, šefų trūkumas šalyje taip pat toks pat ryškus, kaip ir gerų padavėjų?
Taip, lygiai tas pats yra ir su gerais šefais. Ne visi restoranų vadovai sugeba išlaikyti talentus ir supranta, jog šiems reikia bent kiek laisvės, kad galėtų toliau tobulėti. Daugelis vadovų užsispyrę daryti taip, kaip jie nori, neatsižvelgdami į virėjų nuomonę. Suprantu, kad restoranų savininkai turi savo viziją ir tai yra būtina, bet šefams visada reikia palikti šiek tiek laisvės improvizacijai, norint pasiekti geriausią rezultatą.
O kaip apskritai vertini restoranų pasiūlą Lietuvoje? Ar situacija progresuoja?
Tikrai progresuoja. Atsiranda vis daugiau įdomių vietų, besistengiančių išlaikyti vientisą konceptą – jei azijietiška virtuvė – tai azijietiška, jei itališka – tai itališka, o ne viskas viename, kaip buvo populiaru anksčiau. Žinoma tobulėti yra kur. Man gaila, kad vis dar neturime „Michelin“ žvaigždės...
Ar sunku patekti į kulinarijos ir restoranų pasaulį jauniems žmonėms? Ko reikia, kad pasisektų?
Reikia labai to norėti. Žinoma, svarbu ir talentas. Tačiau vieni yra amatininkai, kurie labai daug dirba, kiti tie, kuriems tiesiog duota. Vienaip ar kitaip, be domėjimosi, be noro nieko nebus. Tai nereiškia, kad būtinai turi baigti kulinarijos mokslus. Štai mano bičiulis šefas Martynas Praškevičius nėra baigęs jokių panašių studijų, tiesiog labai norėjo gaminti, labai daug domėjosi ir daug dirbo. Iš viso to atsirado aiškus rezultatas – tai geriausio Lietuvos šefo titulas. Tiesa, negalima pulti į šią sritį tik dėl to, kad ji dabar galbūt madinga. Tai neturi būti trumpalaikė užgaida. Restoranu reikia gyventi. Ir dar netingėti ir nebijoti eksperimentuoti.
