Dabartinė švietimo ir mokslo politika Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos instituto vadovui filosofui Leonidui Donskiui panaši į kolonializmą - kai kolonizuojame patys save. Jo žodžiais, kai universitetai pradės varžytis, kuris iš jų bus patrauklesnis studentams, žadėdami ne tiek akademinius dalykus, kiek lengvą karjerą, mokslo reforma susives į pataikavimą darbdaviams.
- Kaip vertinate naujos Vyriausybės pradėtą aukštojo mokslo reformą?
- Kol kas nelengva pasakyti, kokia ta reforma bus. Jos sėkmė ar nesėkmė priklausys ne tiek nuo deklaruotų principų, kiek nuo tvirtumo ją įgyvendinant, sugebėjimo įveikti biurokratinį pasipriešinimą, galintį kilti aukštosiose mokyklose.
Vertinant reformą, tenka kalbėti ne tiek apie jos teorinius principus, kiek apie ją įgyvendinančios žmonių komandos pasiryžimą, kad ji pradėtų veikti.
Kai kurie dalykai yra pervertinami - kad ir vadinamųjų socialinių partnerių veiksnys, kai formuojamos tarybos mėginant stiprinti visuomeninę universitetų kontrolę.
Taip, universitetai turi būti „skaidrūs“ ir atsiskaityti visuomenei. Jei jie turi tam tikrą visuomeninę misiją, tai turi būti ir visuomenės kontrolė. Bet ar mūsų sąlygomis tai neišvirs į universitetų politizaciją ir biurokratų diktatą, kai universitetų rektoriai ar kiti aukšti pareigūnai taps politiškai patogiomis figūromis? Tokio pavojaus yra.
Jei tarybas sudarytų neabejotiną autoritetą turintys žmonės, tai prisidėtų prie universitetų darbo pagerinimo. Bet jei matysime jose žmones, kurie tiesiog patinka Studijų ir mokslo departamentui arba politinėms partijoms, tai bus sugadintas visas reikalas. Galiausia lems ne reformos formulė, o tai, kokios gyvybės ji bus pripildyta.
Nesuabsoliutinčiau ir vadinamojo studento krepšelio. Kai universitetai pradės varžytis, kuris iš jų bus patrauklesnis studentams, žadėdami ne tiek akademinius dalykus, kiek lengvą karjerą, bijau, kad visa tai susives į pataikavimą darbdaviams.
- Vykdoma mokslo reforma pavadinta „mokymo sistemos AIDS“. Pagal ją, valstybės parama įvairioms studijų kryptims skirsis net keletą kartų humanitaristikos nenaudai. Tai normalu?
- Manau, tai keistoka filosofija. Akivaizdu, kad Lietuvoje jau numota ranka į elitinį mokslo sluoksnį. Numota ranka į tas mokslo sritis, be kurių apskritai sunku įsivaizduoti valstybės egzistavimą. Manau, jau net nebekalbama apie gebėjimą išlaikyti tam tikrą elitinį sluoksnį ir varžymąsi su pasaulio mokslo centrais. Prioritetų nebuvimas ir painiava galvose - logiškai susiję dalykai.
Įsitikinimas, kad parengti humanitarui užtenka pieštuko, o inžinieriui reikia daugiau, man skamba kaip šitos painiavos išraiška.
- Kodėl politikos mokslai „įkainojami“ brangiau nei kiti socialiniai-humanitariniai mokslai?
- Manau, todėl, kad tai atspindi politikos mokslų santykį su kitais socialiniais ir humanitariniais mokslais pasaulyje. Dabar yra paplitę mėginimai juos matematizuoti.
Lietuvoje kai kas į tai žiūri ir entuziastingai. Bet daug buvo tų humanistikos technokratizacijos bangų. Daug ką mėginta matematizuoti. Juokingiausia buvo, kai mėginta matematizuoti literatūros teoriją.
Paprastai už to glūdi ne tiek rūpinimasis mokslu, kiek noras "išmušti" daugiau pinigų prisidengiant nuomone, kad humanitariniai mokslai yra ne mokslai, o kažkoks tarpinis variantas tarp meno ir mokslo.
Lietuvoje dabar vyksta mokslo politikos žaidimai, kuriuose dalyvauja ir tiksliųjų mokslų atstovai, ir humanitarai.
- O kurie laimi?
- Neturime įtakingo humanitarų sluoksnio, kuris gintų savo mokslų srities pozicijas. Vakaruose, išskyrus geriausius universitetus, humanistika irgi yra „podukra“. Ir vis dėlto tokiose šalyse, kaip JAV, Kanada, Didžioji Britanija, Vokietija esama humanitarų sluoksnio, kuris apgina humanistikos pozicijas. O mes to sluoksnio tiesiog neturime.
Todėl prasideda nesusipratimai: kas nors nusprendžia, kad parengti humanitarą - istoriką, filosofą - reikia daug mažiau lėšų, nei parengti inžinierių.
Manau, didžiausia bėda yra ta, kad Lietuva ėmė masiškai orientuotis į vidutiniškus Vakarų universitetus. O geruose universitetuose humanistika yra traktuojama kitaip.
Šiuo metu vidutiniškuose Anglijos universitetuose atsiranda keistų dalykų, išstumiančių klasikinę filologiją, istoriją. Atsiranda verslo administravimas, vadyba, paauglių priežiūros specialistų rengimas. Jei šios tendencijos mums atrodo teigiamos, tai vargas tai mūsų mokslo reformai.
Jei Lietuvoje toliau bus nuvertinama humanistika ir nebus jokių pastangų išsiveržti iš šito užburto rato, tai ir nesistebėkime, kad primityvėja mūsų viešoji erdvė, intelektinė viešoji kultūra. Liko tik pavieniai geri autoriai, kurių dėka išsilaiko aukštesnio lygio vieši debatai. Jei humanistika bus pražudyta, tada primityvės absoliučiai viskas.
- Prieš keliolika metų vieno universiteto magistro studijų programoje pamačiau tokį dalyką: „Fizinio lavinimo istorija“. Ar tai bendra tendencija, ar Lietuva šiuo atžvilgiu išsiskiria?
- Barbarizacijos esama. Anglijoje, Švedijoje atsiranda keistų dalykų, bet Vakaruose tos nesąmonės yra originalios, o mes jas tik imituojame. Su tais mokslo kriterijais, kuriuos dabar įvedame Lietuvoje, liktų tik teisė, vadyba ir politikos mokslai.
- Bet kodėl Lietuvoje mokslo vertinimo kriterijai nustatomi pamynus humanitarų nuomonę?
- Lietuvoje gamtos mokslų atstovai yra nepalyginamai aukštesnio lygio, nepalyginamai daugiau pasiekę, nei humanitarai. Dabartinis Lietuvos akademinis elitas yra sukurtas buvusios Tarybų Lietuvos ir brendo jos sistemoje.
Mes turime pavienių iškilių humanitarų, bet neturime stiprių akademinių institucijų, pajėgiančių ginti humanistiką. Todėl nenuostabu, kad Lietuvoje daug įtakingesni yra matematikų, technikos, gamtos mokslų atstovų balsai.
- Kaip ir politikoje, daug lemia klanai?
- Taip. Ir dar, sakyčiau, humanitarų nenaudai, jie yra daug silpnesni, išskyrus pavienius atvejus. Jėgų disbalansas - akivaizdus. Šiandien humanitarai, deja, nedalyvauja formuojant mūsų viešą politiką. Skilusios bendruomenės yra silpnos bendruomenės.
Problema, lemianti skilimą tarp humanitarų - tai mūsų akademinio gyvenimo provincializacija. Tai turi būti vieną kartą įvardyta. Lietuvoje vieni politologai, fizikai, matematikai vertina kitus. Manau, tai skandalinga praktika.
Studijų kokybės vertinimo centro praktika. Šita įstaiga neturėtų vertinti universitetų produkcijos kokybės. Dabartinė sistema atveria galimybes revanšams: vieni kitiems atsikeršija. Jei norite, kad bendruomenės skiltų, leiskite joms vertinti vienai kitas.
Visame pasaulyje akademikai yra šiek tiek egocentriški, gyvenantys uždarą gyvenimą. Bet jei gyvenimą internacionalizuoji, tai pabėgi ne tik nuo provincializmo, bet ir nuo vidaus karų.
- Naujas aukštojo mokslo ir švietimo ministras - liberalas. Ar teisinga taikyti rinkos mechanizmus aukštojo mokslo sistemai?
- Iki tam tikros ribos - turbūt taip. Nesu nusiteikęs prieš laisvąją rinką. Manau, konkurencija - prasmingas dalykas ne tik ekonomikoje. Konkurencija tampa nesveika, kai rinkos žaidėjai pradeda diktuoti akademinėms institucijoms.
Jei leidi, kad ne akademinės institucijos, o darbdaviai, bankai diktuotų universitetams ką daryti, tai, žinoma, yra nesąmonė.
- Ar taip vyksta Lietuvoje?
- Reikia žiūrėti, iki kokio masto prieinama banko paskolų atžvilgiu. Manau, normalu, jei ta paskola tikrai tarnauja studijų procesui. Bet jei ji tampa masiniu reiškiniu ir tampa akivaizdu, kad už to slypi komercinis projektas...
- Reformos kritikai tą ir sako.
- Tikiuosi, jog mūsų bankininkai turi ką veikti ir be akademinių institucijų. Bet tai, kad yra bendra tendencija, kada akademinių institucijų savivaldos ir sprendimų svoris menksta, kai tuo metu atsiranda vis daugiau išorinių jėgų, kurios diktuoja, - akivaizdu. Konkurencija yra geras dalykas tik iki tam tikros ribos.
Esu prieš tai, kad universitetus būtų mėginama priartinti prie verslo korporacijos logikos. Deja, Lietuvoje ši tendencija pradeda dominuoti. Bijau, kad Lietuvoje universitetai gali pradėti konkuruoti ir spręsti savo problemas veikdami kaip verslo struktūros, o ne kaip akademinės institucijos. Tokį pavojų matau.
- Kaip vertinate naujos Vyriausybės pradėtą mokesčių reformą ir jos poveikį mūsų kultūrai ir mokslui?
- Blogai vertinu. Dar kartą įsitikinome, kad pagarbos mokslui tarp Lietuvos politikų nėra. Matyti, kad politikai tiesiog pataikauja galingiausioms Lietuvoje struktūroms, institucijoms. Akademinių institucijų tarp jų nėra. Mėginimas apmokestinti rašytojus... Galbūt ministrui pirmininkui atrodo, kad būtent šis žingsnis padės subalansuoti biudžetą.
Bet tai, kad nedaroma jokių lengvatų toms sritims, kurioms lengvatas taiko visas civilizuotas pasaulis, rodo, kad tarp mūsų politikų nėra fundamentalios pagarbos kultūrai. Nemoralizuoju - tik konstatuoju faktą.
Pagal tai, kaip vertinamas mokslas ir kultūra, dabartinei Lietuvai labai toli iki tarpukario Lietuvos.
- Jei premjeras būtų ne Andrius Kubilius, o jo a. a. tėvas, buvęs Piliečių chartijos vadovas Vytautas Kubilius, ar turėtume tokią mokesčių reformą, kokią turime šiandien?
- Sunkus klausimas. A. a. V. Kubilius buvo talentingas literatūros teoretikas, humanitaras. Andrius Kubilius - profesionalus, aukšto lygio politikas. Manau, dabartinė politika - mėginimas apmokestinti kultūrą, literatūrą, leidyklas - vykdoma neturint vizijos. O V. Kubilius šalies gyvenimo viziją turėjo. Nenoriu piktdžiugiškai komentuoti dabartinės politikos, bet, mano manymu, viskas yra daroma labai technokratiškai. Orientuojamasi į labai trumpo laiko perspektyvą.
Savo ruožtu mūsų dabartinė švietimo ir mokslo politika man primena tokį kolonializmą, kai kolonizuojame save patys. Vyksta vidinis kolonizacijos procesas.
Vladimiras Laučius
