Iš istorijos žinome, kad miestai neretai pergyvena juos sukūrusią kultūrą ar civilizaciją. Miestas gali driektis iš vienos civilizacijos į kitą - pakanka paminėti Damaską, Romą ir Konstantinopolį.
Esama miestų, kurie neišsitenka vienoje civilizacijoje - Izraelio sostinė Jeruzalė po Mekos ir Medinos yra trečias pagal šventumą miestas islamo žmonėms, nė neminint, kad Jeruzalė yra dvasinis ir simbolinis krikščioniško pasaulio centras.
Istorija žino miestų, kuriuose išsiteko ir taikiai sugyveno ištisos civilizacijos - pavyzdžiui, nuo IX iki XII amžiaus maurų valdomos Ispanijos Kordoba buvo maurų, Ispanijos žydų sefardų ir krikščionių miestas, kuriame taikiai egzistavo islamas, judaizmas ir krikščionybė. Jei galima įsivaizduoti tobulą paminklą aukščiausiai religinei tolerancijai ir politinei išminčiai, tai neabejotinai būtų Kordobos La Mezquitta - kerinčio grožio katedra, kuri buvo pastatyta kaip mečetė, o vėliau perkurta kaip Romos katalikų bažnyčia, negriaunant mečetės ir tik priduriant krikščioniškos šventovės atributiką. Tai vienintelė veikianti šventovė pasaulyje, kurioje krikščionybė susitinka veidas į veidą su islamu.
Gal kažką panašaus būtų galima pasakyti apie renesansinį ir barokinį Vilnių - didingą daugiaetninį, daugiakultūrį ir daugiakonfesinį miestą.
Bet Vilnius mus priartina prie kitokios problemos - miestų, dėl kurių dramatiškai susikryžiuoja istorinės atmintys, atminties kultūros ir istoriniai pasakojimai. Lenkų, žydų ir lietuvių pasakojimai apie Vilnių ir į jį nukreiptos istorinės atmintys labai skiriasi - ne mažiau nei Wilno, Vilna ir Vilnius. Savo barokine elegancija ir Vidurio Europos dvelksmu Vilnių primenantis Ukrainos miestas Lvovas yra ir Lviv, ir Lvov, ir Lemberg. Iš šio miesto neįmanoma atimti nė vieno jo kultūros ir tapatybės sluoksnio nežalojant jo savasties - nei lenkiško, nei žydiško, nei vokiško, nei ukrainietiško.
Prūsijos metropolis
Puikiai žinome, koks likimas ištiko Kenigsbergą, kuris, pervardintas Kaliningradu, šiandien švenčia savo 750 metų jubiliejų.
Lietuviams šis Prūsijos metropolis simbolizuoja kažką panašaus į antrąjį lietuvių kultūros balsą - protestantišką, vakarietišką. Su Karaliaučiumi ir Rytprūsiais galima sieti lietuvių filologijos ir gal net visos moderniosios teorinės humanistikos gimimą - pakanka paminėti Martyną Mažvydą, Danielių Kleiną, Joną Bretkūną, Abraomą Kulvietį ir Karaliaučiaus universiteto rektorių Liudviką Rėzą, be kurio mūsų nebūtų pasiekęs ir protestantiškos lietuvybės literatūrinio genijaus Kristijono Donelaičio žodis.
Kenigsbergas buvo ne tik moderniosios lietuvių kultūros lopšys.Visų pirma jo būta vieno iš intelektualinių Europos centrų. Žinoma, prieš XVIII amžiaus Paryžių Kenigsbergas atrodė kaip tolima provincija. Bet vienas iš istorijos paradoksų yra tas, kad žmonės, kurie slapčiomis žavėjosi Paryžiaus intelektualiniais herojais ir švietimo idėjomis, iš tikrųjų tai epochai bei jos idėjų sklaidai pasitarnavo nepalyginamai labiau nei patys garsieji paryžiečiai. Visų pirma tai pasakytina apie didį škotų filosofą Davidą Hume‘ą (Deividą Hiūmą) ir Kenigsbergo genijų Immanuelį Kantą (Imanuelį Kantą).
Davidas Hume‘as (Deividas Hiūmas) nesėkmingai mėgino užkariauti Paryžiaus publiką. Kartu su Adamu Smithu (Adamu Smitu) bei Adamu Fergusonu jam buvo lemta sukurti didžiąsias Škotijos švietimo idėjas - pastarosios paklojo pamatus socialiniams mokslams ir daugeliu požiūrių buvo gilesnės už Denis Diderot (Deni Didro) ir Voltaire‘o (Voltero) idėjas. Paryžiaus nesužavėjo ir subtilus italų politinis mąstytojas, filosofas, kriminologijos mokslo kūrėjas Cesare Beccaria (Čezarė Bekarija).
Kad ir kaip būtų, Kenigsbergas pagimdė didžiausią švietimo epochos filosofą - Imanuelį Kantą. Visos trys Kanto „Kritikos“ apvainikavo švietimo filosofiją ir buvo tikras Vakarų minties universalizmo triumfas. O jo politiniai traktatai „Visuotinės istorijos idėja pasaulio pilietijos požiūriu“ ir „Į amžinąją taiką“ gali būti laikomi kertine teorine vieningos Europos nuojauta bei vizija.
Būtina paminėti ir I.Kanto studentą Kenigsbergo universitete Johanną Gottfriedą von Herderį (Johaną Gotfrydą fon Herderį), dirbusį liuteronų kunigu Rygoje ir savo istorijos filosofijos bei kultūros filosofijos idėjomis paveikusį visą Rytų Vidurio Europą.
Jei I. Kanto idėjos padarė didesnę įtaką Vakarams, J. G. Herderio romantizmas, modernių tautų, jų unikalių kultūrų atradimas davė didžiulį impulsą Austrijos-Vengrijos ir Rusijos imperijos sudėtyje atsidūrusioms Rytų Vidurio Europos tautoms - ypač slavų, su kuriomis J. G. Herderis tapatino Rytų Europą.
Tad iš Kenigsbergo sklido laisvės filosofija - tiek I.Kanto, tiek J. G. Herderio minties formomis. Šie du labai skirtingi, bet kiekvienas savaip unikalūs mąstytojai Kenigsbergo vardą visiems laikams įrašė į Europos intelektualinį ir politinį žemėlapį.
Kenigsbergo tragedija
Kenigsbergo prijungimą prie Sovietų Sąjungos ir iš čia sekusį kultūrinį sunaikinimą drąsiai galima vadinti europinio masto tragedija. Žinoma, Antrasis pasaulinis karas nuo žemės paviršiaus nušlavė ne vieną miestą - pakanka prisiminti Varšuvos, Roterdamo ir Drezdeno likimą. Bet šie miestai buvo atstatyti bei perkurti juos sukūrusių šalių ir tautų.
Gal Kenigsbergo likimą būtų galima kažkiek lyginti su Klaipėdos likimu, bet iškart reikia pastebėti, jog Lietuvos teises į Klaipėdą pripažino tarptautinė bendrija, tad jokių analogijų čia negali būti.
Kita vertus, Lietuva ne sugriovė, o atkūrė karo beveik sunaikintą Klaipėdą, kuriai pasisekė tikrai nepalyginamai labiau nei Kenigsbergui. Klaipėda, kad ir sugriauta bei netekusi vokiško gyvenimo formų, šiandien yra žavus, energingas ir dinamiškas miestas. Kenigsbergas gi buvo tiesiog barbariškai sunaikintas. Gimė Kaliningradas.
Miestas vaiduoklis
Ilgą laiką mes žinojome, kad Kaliningradas buvo miestas vaiduoklis. Man pačiam jis anksčiau padarė slegiantį įspūdį ir asocijavosi su garsiąja „zona“ iš Andrejaus Tarkovskio „Stalkerio“. Neišdildomą įspūdį paliko nuo Antrojo pasaulinio karo metų miesto prieigose, kažkokioje pievelėje stovintys sovietinio tanko griaučiai ir prie jų taikiai besigananti ožka.
1995 metais įvažiavimas į Kaliningradą pažadino jausmą, tarsi būčiau grįžęs į Sovietų Sąjungą.
Manyje sukilo baisus protestas prieš nenumaldomą faktą, kad mano mylimas filosofas, vienas iš didžiausių moderniųjų Europos mąstytojų I. Kantas palaidotas barbariškai nuniokotame mieste, kurio architektonika ir sovietinė simbolika fundamentaliai paneigia viską, ką rašė, ką mąstė ir kuo gyveno I. Kantas.
Bet sykiu supratau, kad tai savaip unikalus miestas. Jame yra išlikęs vienas kitas buvusio grožio pėdsakas, slepiamas baisių griuvėsių ir pramoninių monstrų masyvo. Tokį miestą galima studijuoti kaip barbariškos ir beprotiškos modernizacijos pavyzdį, kaip sovietų karinės-industrinės utopijos objektą ir sykiu kaip sovietinės urbanistinės erdvės, nesutaikomos su jokia kita urbanistine erdve, pavyzdį.
Aš ir dabar manau, kad mūsų jaunieji antropologai, etnografai ir sociologai turėtų skubiai aplankyti Kaliningradą, kol jis nepradėjo iš esmės keistis. O kad jis keisis, ir keisis neatpažįstamai - jokių abejonių.
Ateities Kaliningradas
Jau dabar Kaliningradas keičiasi. Šį miestą pakeis ne tiek Vokietijos ir visos ES investicijos ar išskirtinis Lenkijos bei Lietuvos dėmesys, kiek patys šio miesto gyventojai. Tokios istorijos miestas negali neįkvėpti.
Anksčiau ar vėliau daugiakultūriuose miestuose susiformuoja miestiečių karta, kuri pripažįsta, jog jie, būdami neatsiejama savo gimtojo miesto dalis, yra skolingi miesto praeičiai, kurią ignoravo arba sąmoningai iškraipė ankstesnės kartos.
Nacionalistinis arba imperinis entuziazmas bei iš jo kylantis noras iš naujo paženklinti savo teritoriją-trofėjų, pervardinti jos vietas ir visą ją sutalpinti savo kalboje bei kultūroje anksčiau ar vėliau išgaruoja. Autentiško miestiečio, įsigyvenusio į savo miestą, jo kultūrinį palikimą, sąmonė neišvengiamai pasipriešina nacionalistų fantazijoms apie daugiakultūrio ir kosmopolitinio miesto išsitekimą vienoje kultūroje.
Tokių miestiečių karta užaugo Vilniuje ir Klaipėdoje.
Ukrainiečių rašytojo Jurijaus Andriuchovičiaus teigimu, tokia miestiečių karta užaugo ir Lvove. Tikras vilnietis niekada neignoruos lenkiškos ir žydiškos Vilniaus savasties bei lenkų ir litvakų kultūrinių pėdsakų. Lygiai kaip tikras klaipėdietis niekada neprotestuos prieš vokiškojo Klaipėdos sluoksnio gaivinimą ir tyrinėjimą.
Kodėl kaliningradiečiai šiuo požiūriu turėtų skirtis nuo mūsų?
Tai, kad jie save skiria nuo kontinentinės Rusijos gyventojų ir intensyviai ieško savo tapatybės Baltijos regione, yra faktas, o ne prielaida. Akivaizdu ir tai, kad Kaliningradas jau turi ir savo paties sukurtą kultūrinį potencialą, ilgainiui galintį miestą ir visą sritį stipriai priartinti tiek prie Lietuvos, tiek prie visos Europos Sąjungos, - universitetą, menininkų, rašytojų. Kaliningradas gali tapti vakarietiškos ir demokratinės politikos forpostu Rusijoje. Ne spaudimo instrumento, ne šantažo priemonės, ne sukarinto monstro, o į regiono ekonominį ir kultūrinį gyvenimą integruoto gero kaimyno ir gal net rimto partnerio statusą.
Nūdienos ir artimos ateities kaliningradiečiai gali sukurti naują Kenigsbergą ir tapti šio miesto vertais piliečiais.
Todėl su 750 metų jubiliejumi ir norisi sveikinti visų pirma tuos, kurie save laiko atsakingais už Kenigsbergo ateitį. Sykiu ir tuos, kurie į savo kaimynines šalis žvelgia kitaip nei Kremlius.
„Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
