Klasikinio meno mylėtojai gali džiūgauti – šią savaitę Londone atidaryta iki šiol didžiausia Renesanso genijaus Leonardo da Vinci darbų paroda. Parodoje yra eksponuojama 60 vieno iškiliausių visų laikų tapytojo paveikslų. Plačiajai visuomenei da Vinci geriausiai žinomas kaip paveikslų „Mona Liza“ ir „Paskutinė vakarienė“ autorius. Visgi meno istorikai vienu įspūdingiausių da Vinci paveikslų įvardija portretą „Dama su šermuonėliu“. Naujosios parodos Londono Nacionalinėje Galerijoje proga „Dailymail.co.uk“ išsamiai nagrinėja šio da Vinci paveikslo simboliką.
„Dama su šermuonėliu“ dažnai laikomas vienu iš įsimintiniausių kada nors nutapytų portretų. Londono Nacionalinė Galerija savo dabartinei ekspozicijai šį meno kūrinį pasiskolino iš Krokuvos Čartoriskių muziejaus. Pats paveikslas buvo baigtas tapyti 1490 metais ir, kaip galima suprasti iš paties kūrinio pavadinimo, jame yra vaizduojama jauna mergina, savo rankose laikanti šermuonėlį.
Kas gi toji jauna mergina? Teigiama, kad paveiksle nutapyta Cecilia Gallerani, kuri buvo da Vinci globėjo ir mecenato, Milano kunigaikščio Liudviko mylimoji. Tuomet, kada buvo nutapytas Gallerani portretas, merginai tebuvo penkiolika metų. Bet jau tuo metu mergina pasižymėjo išskirtiniu grožiu, kuris netgi galėjo tapti Italijos politinės nesantaikos priežastimi. Tuomet kunigaikštis Liudvikas jau buvo susižiedavęs su Ferraros kunigaikščio dukterimi. O būsimos vedybos būtų sujungusios dvi įtakingiausias tuometinės Renesanso Italijos didikų šeimas. Teigiama, kad Liudvikas Cecilios išvaizdą yra prilyginęs „gėlės grožiui“, o Ferrarų dukterį apibūdinęs tik kaip „malonų, bet nereikšmingą niekutį“.
Da Vinci buvo tiesiog apsėstas idėjos savo paveiksluose atvaizduoti judėjimo dinamiką – jo eskizuose galima aptikti begalę bandymų pavaizduoti tikrovišką vandens tėkmę ar paukščio skrydį. Tokią tapybos techniką galima pastebėti ir „Damoje su šermuonėliu“. Iš esmės dauguma da Vinci laikmečio portretų būdavo itin statiški. Tuo tarpu „Dama su šermuonėliu“ pasižymi novatoriška portretine tapyba, kuri paveikslui suteikė žymiai daugiau gyvybingumo: Cecilia yra vaizduojama pusiau pasisukusi, o šermuonėlio glostymo judesys atrodo tikroviškai ir plastiškai.
Kaip žinia, pats šermuonėlis yra vertinamas dėl savo švelnaus ir minkšto kailiuko, kuris pagal tradiciją būdavo naudojamas ceremoninių didikų apdarų puošybai. Kita vertus, tai yra ne vien prabangos simbolis. Renesanso kultūrinėje ir socialinėje aplinkoje šermuonėlis turėjo simbolizuoti moters nėštumą. Tad meno istorikai spėja, jog tuomet, kai da Vinci tapė Cecilią, ši nuo Liudviko jau laukėsi kūdikėlio.
„Dama su šermuonėliu“ išsiskiria ir tuo, jog lyginant su merginos veidu, Cecilios rankos yra ne itin proporcingo dydžio. Taip greičiausiai atsitiko todėl, jog da Vinci žmonių veidus tapydavo atskirai nuo kitų jų kūno dalių. Teigiama, kad da Vinci eskizuose galima rasti daugybę skirtingų bandymų pavaizduoti žmogaus rankas ir delnus. Manytina, kad tapydamas „Damą su šermuonėliu“ italų menininkas tiesiog panaudojo vieną iš savo anksčiau nutapytų rankų eskizų ir taip užbaigė visą portretą.
Šis paveikslas pasižymi ir išskirtinai gyvybingomis ir gundančiomis merginos akimis. Kad tai pasiektų, da Vinci nutapė smulkius šviesos atspindžius Cecilios akyse. Tokia tapybos technika tuo metu buvo labai naujoviška – žvelgiant į paveikslą atrodo lyg merginos akys atspindėtų pro langą sklindančią šviesą ar žvakės liepsnelę.
Paveiksle galima įžvelgti ir simbolius, greičiausiai reiškiančius, jog merginos širdis yra užimta. Manoma, kad ant merginos kaklo vaizduojami prabangūs juodi karoliai yra netiesioginė nuoroda į jos mylimąjį Liudviką. Liudvikas dėl savo itin tamsaus gymio dažnai būdavo vadinamas „Il Moro“ (Mauru), tad merginos dėvimi juodos spalvos papuošalai šiuo atveju galėtų reikšti subtilią užuominą apie jos mylimąjį.
„Dama su šermuonėliu“ išsiskiria ir elegantišku bei meistriškai atvaizduotu šešėlių žaismu. Paveiksle matomi ant merginos kaklo ir virš krūtinės atlikti subtilūs skirtingų tonų potepiai yra tipiški vadinamosios „sfumato“ tapybos technikos pavyzdžiai. Technikos, kurią pirmasis pradėjo naudoti būtent da Vinci.
Merginos dėvimai mėlynai mantijai nutapyti greičiausiai prireikė tuomet itin brangaus ultramarino pigmento. Norint išgauti tokio atspalvio dažus tuomet reikėdavo sutrinti pusiau brangakmenį lazuritą. O jo gauti Renesanso Italijoje buvo galima tik iš Afganistano. Savaime suprantama, jog lazurito atgabenimas iš Afganistano tuomet vis dar užtrukdavo pakankamai ilgai. Tad tikėtina, kad jau tuomet paveikslas „Dama su šermuonėliu“ išsiskyrė savo prabanga ir materialia verte.
Analizuojant šį paveikslą, galima įžvelgti ir tam tikrą subtilią erotinę potekstę. Anot meno ekspertų, tai, jog jausmingame paveiksle jauna mergina švelniai glosto grakštų ir ilgą šermuonėlio kaklą, gali turėti tam tikrų erotinių užuominų.
Paveikslas „Dama su šermuonėliu“ meno istorijoje reikšmingas ir tuo, jog tai vienas ankstyvųjų bandymų tapyti aliejiniais dažais. Nors pati tokio tapymo technika pradėta naudoti aštuntajame XV amžiaus dešimtmetyje Nyderlanduose, bet tuometinėje Italijoje mėginimas tapyti aliejiniais dažais galėjo būti įvertintas kaip revoliucingas žingsnis. Tuometinėje Italijoje vis dar dominavo freskinės tapybos stilius, tad ir čia da Vinci tapo tikru novatoriumi.
