Seimas uždraudė politinę reklamą per radiją ir televiziją, kuriai partijos ir politikai iki šiol skirdavo didžiausią savo ne visada skaidriai gaunamos finansinės paramos dalį. Viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams taip pat draudžiama skleisti politinę reklamą neatlygintinai. Kandidatų reklama komercinėse nacionalinėse radijo ir televizijos stotyse rinkimų agitacijos laiku nuo šiol bus finansuojama iš valstybės biudžeto, rašo savaitraštis „Veidas“.
Kaip „Veidui“ teigia prezidento patarėjas politologas Lauras Bielinis, politikoje reikalinga diskusija ir kritinis mąstymas, o ne jį užgožianti reklama, kuria peršamos išankstinės nuomonės. Taigi pokalbis su Lauru Bieliniu.
VEIDAS: Seimas uždraudė politinę reklamą per radiją ir televiziją. Kokie, Jūsų manymu, galimi šio sprendimo padariniai? Kas pasikeis į gera arba į bloga mūsų politiniame gyvenime?
L.B.: Tikėkimės,kad šios pataisos leis nors truputį disciplinuoti rinkimų kampanijų reklamos finansavimą bei tvarką. Nesakau, kad tai idealus sprendimas, — tai tik maža reikiamų pokyčių dalis. Bet tikrai manau, kad, stiprindami rinkimų kampanijos reklamos bei finansavimo kontrolę, leisime politikams rimčiau pažvelgti į savo programų turinį. Tai naudinga visiems,nes per rinkimus privalo konkuruoti idėjos, politiniai projektai, o ne saldūs vaizdeliai.
VEIDAS: Ar politinės reklamos draudimas neapriboja mūsų demokratinių lūkesčių -politikų teisės viešai reikštis ir piliečių teisės žinoti, kokios alternatyvos jiems siūlomos?
L.B.: Į šį klausimą galima atsakyti tik tuomet, kai išsiaiškinama, ar reklama yra nuomonės sakymas, ar jos piršimas. Manau, kad tai, kas yra reklamos lauke, visada siejama su tam tikros nuostatos, emocijos ar lūkesčio primetimu, taigi — reklamavimu. Nuomonė savo ruožtu laisvai reiškiama atvirai vertinant ir diskutuojant apie vieną ar kitą problemą. Reklama daugiausia neigia diskusiją. Ji ką nors teigia ir tvirtina, perša išankstinę nuostatą. Taigi pripažindamas, kad reklama atlieka teigiamą vaidmenį komercijos srityje, kartu manau, jog visuomeniniame gyvenime, politikoje reikalinga diskusija ir kritinis vertybių priėmimas.
VEIDAS: Ar politinės reklamos draudimas per televiziją ir radiją neveda mūsų dar didesnės depolitizacijos link? Juk sakoma, kad šiuolaikinė visuomenė nelinkusi skaityti politinių programų ir klausytis rimtų diskusijų laidų. Tai kaip ji susidarys politinę nuomonę?
L.B.: Jūs sakote „dar didesnės depolitizacijos“. Aš manau, kad mūsų visuomenė yra pakankamai politizuota: pažvelkite, kaip karštai reaguojama į valdžios sprendimus, pasidomėkite, ar žmonės girdi ir kaip vertina politinius sprendimus, aptarinėja užsienio politiką. Visuomenė yra politizuota. Nebent jūs manote, kad ji politizuota tik tada, kai skaito politines programas. Jei niekas neis balsuoti ir per televiziją žiūrės tik sportą, tada sutiksiu su teiginiu „depolitizuota“. Šiandien politinės laidos gerai žiūrimos, apglėbia platų politinių interesų diapazoną. Visuomenė aktyviai reaguoja į pokyčius politikoje — vadinasi, visuomenė turi nuomonę.
VEIDAS: Jūsų kolega profesorius Raimundas Lopata neseniai tvirtino, kad Lietuvos politikoje nelieka politikos. Ar gali taip būti, kad politikos nelieka, o visuomenė, kaip Jūs sakote, - politizuota?
L.B.: Kaip aš suprantu, jis kalbėjo apie politikoje esančiųjų pasyvumą. Šiandien politika, politiniai sprendimai reikalauja kūrybinių, greitų sprendimų, o to mums tikrai trūksta. Sutinku su juo — tokios politikos stokojama.
VEIDAS: Dalis parlamentarų reklamos draudimą vadino diskriminaciniu: neva jis apsunkinąs galimybę pranešti apie save visuomenei naujiems politiniams dariniams, užkertąs kelius reklamuotis save iškėlusiems kandidatams. Ar pagrįsti šie nuogąstavimai?
L.B.: Nemanau, kad pranešti apie save — vadinasi, visada reklamuoti save. Politikoje žinomas yra tas, kuris veikia, priima sprendimus, demonstruoja poziciją, diskutuoja su oponentais. Nejau jam reikalinga reklama? Politikas nėra prekė, kurią reikia reklamuoti. Politikas yra realus tarpininkas tarp visuomenės ir valdžios, todėl jis privalo realiai veikti savo politiniame lauke, o ne rodyti saldžius paveikslėlius apie savo ketinimus.
VEIDAS: Politinės reklamos apimtis bus nustatoma pagal „proporcinio lygiateisiškumo principą“, atsižvelgiant į Seimo, savivaldos ir Europos Parlamento rinkimų rezultatus. Ar šis principas garantuoja tikrą lygiateisiškumą?
L.B.: Seimo įtvirtintas proporcinio lygiateisiškumo principas yra bene vienintelis instrumentas, leidžiantis konkrečiai įvertinti partijos svorį. Tai ypač naudinga vertinant partijų veiklą tarp rinkimų. Lygiava čia tik dar labiau sujauktų padėtį. Rinkimų kampanijai reikalingi subtilesni instrumentai, ir jei jie žinomi, būtų vertinga su jais susipažinti.
VEIDAS: Seimas tarsi užtikrina šiltnamio sąlygas parlamentinėms partijoms, kurias valdžia įsipareigoja maitinti iš savo rankų. Ar tai neskatina nepageidautino santykio tarp politinių partijų ir tų, kurie skirsto valstybės biudžetą?
L.B.: Manau, šioje srityje dar reiktų dirbti, kad nesusikurtų tokios situacijos. Čia dar yra galimybių pagalvoti, kad išvengtume savaip diskriminacinių santykių tarp tų partijų, kurios turi daugumą Seime, ir tų, kurios nėra parlamentinės.
VEIDAS: Išeina, kad kuo silpnesnė opozicija, tuo mažiau ji gaus pinigų politinei reklamai ir, tikėtina, dar labiau dėl to susilpnės. Ar tai neveda į politinį opozicijos žlugdymą?
L.B.: Nemanau, kad opozicijos silpnumą ar stiprumą lemia tik jos užimamų vietų parlamente skaičius. Esu įsitikinęs,kad gerai organizuota, sistemingai dirbanti ir strategiškai mąstanti opozicija gali labai daug, jei tik nori.
VEIDAS: Ar atviros reklamos draudimas nesudarys papildomų galimybių reklamos pardavėjams pelnytis, o jos pirkėjams krautis politinių dividendų iš paslėptos reklamos?
L.B.: Sutinku su tuo, kad gali sustiprėti paslėptos reklamos „pramonė". Čia atsakomybė guls ant tai kontroliuojančių institucijų. Nors manau, kad šioje srityje intensyviai veikiama visada. Reikia pripažinti, kad teisiškai nėra lengva įrodyti paslėptos reklamos faktą, taigi čia, manau, bus nusižengimų, su kuriais privalu kovoti.
VEIDAS: Viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams uždrausta skleisti politinę reklamą neatlygintinai. Kodėl prireikė šio draudimo?
L.B.: Neatlygintinai būna tik sūris pelėkautuose. Po neatlygintinų politinių reklamų prasideda įsipareigojimai ateičiai, nereikalingos priklausomybės. Nesakau, kad taip yra visada, bet uždraudę skleisti politinę reklamą neatlygintinai mes išlaisviname politikus nuo galimų nepageidautinų priklausomybių.
Vladimiras Laučius
