Visi kažkaip lengvabūdiškai atsainiai praleido pro ausis prieš kelias savaites TS-LKD politikos komiteto pareiškime išsakytas mintis. Tada nuskambėjo ne viena frazė, kuri ramesniu laiku būtų išgirsta kaip skandalinga ir provokuojanti. Rinkimų rezultatų aptarimai bei koalicijos formavimo peripetijos užgožė viską, bet teiginiai, jog dešiniesiems nepakanka balsų, kad apsaugotų Lietuvą nuo „laimėjusių blogesnių už mus partijų kenkimo valstybei“, nėra tik netyčia išsprūdusi emocija. Tai nedviprasmiškas dešiniųjų elgsenos ateinantiems ketveriems metams algoritmas.
Nuo tada mes galėjome išgirsti gal ne tokių grubių, bet pakankamai skambių pasakymų apie geruosius konservatorius, puikią A.Kubiliaus Vyriausybę ir negerą kairę, blogą koaliciją, netikusį kairiųjų premjerą. Taip diena iš dienos, iš skirtingų lūpų ir remiantis kitokiais argumentais prasidėjo ir tęsiasi srautas propagandinio kalbėjimo apie politinę situaciją šalyje, apie vienintelius konservatorius, kurie dar gali kažką padaryti gero.
Niekas iš jų nenori susimąstyti ties politiniais demokratijos reikalavimais ir priimti laimėjusiųjų valdžią kaip visuomenės daugumos norą. Tokia rinkiminė logika bus visada: dalis ieškos savo tiesos pas vienus, dalis pas kitus, kol bus demokratinė tvarka. Bet jei vienos iš ryškesnių politinių partijų politikos komitetas skelbia respublikos pabaigą, mes turime suprasti, kad reikalas ramiu ir atsakingu veikimu savo šalies ir tautos labui nesibaigs.
Konservatoriai visu savo emociniu pajėgumu bei profesiniu propagandiniu režimu ima formuoti negatyvią viešąją nuomonę apie valdančiąją daugumą. Neilgai trukus sulauksime didesnės ar mažesnės valdančiųjų klaidos, štai tada išgirsime dar baisesnių kalbų apie pragaištingą naująją valdžią.
Bet kokia politinė nauda TS-LKD taip garsiai ir siautulingai peikti viską, ką sako ir daro kairieji? Kiti rinkimai dar labai toli, esminiai valstybės sprendimai iš dešinės sunkiai kontroliuojami. Kas gi lieka tokio svarbaus konservatoriams, kad taip garsiai šaukiama?
Manau, suvoksime atsakymus, kada susimąstysime, o kas iš tiesų liktų, jei konservatoriai taip nekalbėtų. Štai tada suvoksime, kad garsūs politikos komiteto pareiškimai apie padėtį šalyje ir partijos viduje yra ne tiek dalykinis būsimos veiklos modeliavimas, kiek priminimas apie save sau ir kitiems.
Propagandiškai žvelgiant, politinė partija egzistuoja viešumoje tiek, kiek ji yra matoma ir girdima. Kai pralaimimi rinkimai ir kiti formuoja valdančiąją daugumą, kai visuomenė kalba tik apie kitus, partija, įpratusi save matyti visų dėmesio centre, turinti hipertrofuotų pretenzijų manyti, kad tik jų tiesa yra tiesa, o visų likusiųjų tiesos – tai tik užslėptas melas, jaučiasi sunkiai. Todėl mes neturime naiviai manyti, kad dabar konservatoriai atsipeikės ir ims samprotauti apie bendrą visų reikalą (jiems tikras reikalas – tai kada visi pritaria jiems). Mes turime suprasti, kad ateinantį politinį sezoną esminiais klausimais iš dešinės bus balsuojama totaliai prieš kairę, o ne už klausimo sprendimą.
Tokia propagandiškai gyvenančios partijos gyvavimo logika, nes jos nėra kitokios, ji tiesiog kitokia neegzistuoja. Bet išeliminuokime šitą beprasmį visų ne savų neigimo veiksmą ir paieškokime atsivėrusioje tuštumoje konservatizmo, kur jis? Jo nėra arba lieka be galo mažai. Kad įrodytų priešingai, konservatoriams reikia dirbti, o ne gąsdinti priešais ir girtis savimi.
