Laura, ar mėgstate dėmesį? Stebint iš šalies neatrodo, kad bendravimas jums būtų nemaloni pareiga, kurią reikia atkentėti. Pastebėjau, kad jau per pirmąją spaudos konferenciją Lietuvoje iš visų olimpiečių kalbėjote daugiausiai.
Na, taip, tie, kurie mane pažįsta, dažnai pajuokauja: „Neduokite Laurai pavalgyti, bet duokite pakalbėti.“ Esu bendraujanti. Aukso medalis pagaliau suteikė galimybę išsikalbėti (juokiasi). O jeigu rimtai, dėmesys nėra nemalonus, bet kartais šiek tiek nejaukiai pasijuntu, nes pastaruoju metu mane pradėjo visur atpažinti – ir gatvėje, ir parduotuvėje, o ypač kavinėse. Nesvarbu, ką ten daryčiau – duočiau interviu ar pietaučiau su šeima, iš karto pastebi, atkreipia dėmesį, šypsosi, sveikina. Štai ir šiandien, nueinu į sutartą interviu kavinėje, prisėdame ir iš karto pasijuntu lyg po padidinamuoju stiklu. Vieni šypsosi, kiti, o paskui dar ir butelį vyno, kurio neužsisakėme, padavėjas padeda ant staliuko. Kažkas taip nusprendė pasveikinti.
Kaip prie tokio dėmesio prisiderina jūsų šeima?
Na, Andrejaus nestebina, nes jis visada buvo matomas, ir daug labiau nei aš. Dabar abu būsime matomi (juokiasi). Bet juk tai laikina. Padidintas dėmesys šiandien, rytoj, gal dar keletą savaičių, o paskui viskas vėl turėtų grįžti į savas vėžes, o aš į įprastą gyvenimo ritmą.
O jūsų dvejų metų dukrelė Adriana? Ar ji supranta, kas vyksta?
Adrianai tik dveji metai ir trys mėnesiai. Ji jau daug ką supranta ir net moka parodyti, kaip reikia fechtuotis, kaip jodinėti, kaip plaukti, bet nemanyčiau, kad iki galo suvokia, kas įvyko. Aišku, žino, kad yra toks mamos aukso medalis, nes pastaruoju metu labai daug apie jį kalbame, o ir tas medalis padėtas namuose gerai matomoje vietoje.
Ką pakeitė šio medalio atsiradimas šeimoje?
Nežinau. Pasikeitė finansinė padėtis (juokiasi). Na, kaip jau minėjau, tapau žinoma, matoma. Štai ir viskas.
Na, o emocijos, jausmai? Ar jau atslūgo, ar nesapnuojate olimpiados, pasiruošimo, medalio?
Ne, dabar nieko tokio nesapnuoju. Gal prieš trejus, ketverius metus, prisimenu, vis sapnuodavau save stovinčią ant pjedestalo su daug daug aukso medalių. Kai dabar pagalvoju, matyt, visi tie sapnai buvo ženklas, kad sportuočiau, stengčiausi ir eičiau pirmyn.
Ar tikėjotės tokio aukšto laimėjimo?
Ne, prieš olimpiadą apie auksą negalvojau. Žinojau, kad esu stipri, gerai pasiruošusi, bet taip pat žinojau, kad tokių stiprių yra daug. Kita vertus, aukso medalis man atrodė tiek nepasiekiamas, tiek nerealus... Gal kada nors, bet greičiausiai ne šįkart... Na, bet dabar matau, kad tai, kas atrodė neįmanoma – visai pasiekiama, ir net buvo pasiekta nesunkiai. Bet tas „nesunkiai“ – labai sąlyginis žodis, nes juo galiu apibūdinti tik tą dieną, kai iškovojau medalį, o juk iki jos ėjau 18 metų. Dirbau ilgai, daug ir sistemingai. O ypač paskutinius metus. Už visa tai ir atpildas – gana lengvos varžybos.
Ką turite galvoje sakydama „lengvos“?
Viskas vyko ramiai, rungtyse man sekėsi ir net iki galo neatidaviau visų jėgų. Gal tik kokių septyniasdešimt procentų. Bėgimas su šaudymu – mėgstamiausia mano rungtis, joje esu stipriausia, bet toje rungtyje paprastai man tenka atiduoti visą save, kad iškovočiau pergalę, o šįkart to net nereikėjo. Paskutinė rungtis, o aš išbėgau pirma. Mano stipriausios varžovės buvo gale. Jau žinojau, kad medalis mano ir niekam neketinau jo atiduoti.
Koks jausmas užplūdo prieš startą? Juk žinojote, kad teks rungtis su pačiomis stipriausiomis priešininkėmis.
Jausmas vienas – žinojau, kad esu stipri, ir apie jas tiesiog negalvojau. Juk tą patį klausimą galima užduoti ir mano priešininkėms – kaip jos jautėsi žinodamos, kad aš esu stipri. Kita vertus, puikiai žinau, jei tik būčiau leidusi sau galvoti: „O Dieve, čia juk olimpinės žaidynės, čia visi stipriausi...“, tikrai nebūčiau laimėjusi. Nuo pat pradžių buvau nusiteikusi ramiai, net žaismingai, buvau su šypsena ir geros nuotaikos. Pasakiau sau, kad nekreipsiu dėmesio į nieką, nežiūrėsiu, kaip startuoja mano varžovės, darysiu tik tai, ką turiu daryti. Ir man pasisekė.
O ar turite gerų pažįstamų tarp penkiakovininkių?
Taip, tikrai turiu. Su kai kuriomis iš tiesų puikiai sutariame, nesvarbu, kad esame stiprios konkurentės. Konkuruojame per varžybas, o po jų tikrai nuoširdžiai bendraujame. Ir per šias olimpines žaidynes savo konkurentei palinkėjau sėkmės. Ne kartą yra buvę, kad per rungtį padėdavau savo priešininkėms, lenkdama gerai pažįstamą konkurentę sakydavau: „Laikykis. Paskui mane...“ Ir traukdavau kaip įmanydama. Negi gaila, kad kitam žmogui pasiseks...
O penkiakovininkė Donata Rimšaitė ar jau jus pasveikino?
Na, Donata kažkur dingusi. Iš jos pasveikinimo nesulaukiau. Gal ir mano telefono numerio neturi, juk su ja retai matydavomės. Tik per varžybas. O į olimpines žaidynes ji nevyko. Gal ir nespėjo. Nežinau.
Po pergalės treneriai pasakojo ir džiaugėsi jūsų darbštumu, valia ir užsispyrimu.
Visos šios savybės siekiant rezultato vienodai svarbios. Fizinis pasirengimas, atkaklus darbas – dar ne viskas. Olimpinėse žaidynėse daug ką lemia ir psichologinis pasirengimas – kaip sugebi susikalbėti pati su savimi, kaip esu išmokusi nugalėti baimę, nuteikti save pergalei. Vis dėlto to tai ateina su metais, patirtimi. Man – jau dvidešimt aštuoneri, sporte nebesu jauna, tokių metų sportininkas privalo būti jau visapusiškai susiformavęs.
Ar tiesa, kad sportininkų artimieji per reikšmingas varžybas labiau jaudinasi nei patys sportininkai?
Manau, kad taip. Net nežinau, kaip tai paaiškinti, bet iš patirties matyti, kad taip ir būna.
Ar dėl to ir paprašėte savo vyro nevykti kartu į olimpines žaidynes?
Žinojau, kad man taip bus ramiau. Andrejus ir taip labai daug prisidėjo prie mano pergalės. Juk jis mano treneris. Kiek kartų ir bėgo, ir plaukė įvairiose rungtyse su manimi, fechtavosi tam, kad pastebėtų, ką ne taip darau, padėtų ištaisyti klaidas, paaiškintų. Bet Andrejus labai emocionalus, kitas mano treneris, Jevgenijus Kliosovas, į viską reaguoja ramiau, o Andrejus, jei tik man kažkas nesiseka, tuojau pradeda nervintis, o visa tai, aišku, persiduoda ir man. Štai todėl jo ir paprašiau nevykti kartu, pasakiau, kad tuo metu noriu būti viena ir viską padarysiu pati. Džiaugiuosi, kad jis įsiklausė, suprato ir su Adriana liko sirgti prie televizoriaus.
Su penkiakovininku Andrejumi Zadneprovskiu esate susituokę jau trejus metus. Abu sportininkai – net tos pačios sporto šakos, po vienu stogu... Turbūt jau spėjote ir supanašėti?
Iš tiesų man, profesionalei sportininkei, labai didelis pliusas, kad mano vyras taip pat sportininkas. Ne kiekvienas vyras ar ne kiekviena žmona suprastų ir palaikytų antrąją pusę, kuri vis kelionėse, varžybose, treniruotėse. Tarp mūsų tokių nesusipratimų niekada nebūna. Na, o į paskutinę mano sporto stovyklą net kartu važiavome. Ar gali būti geriau?
Ar olimpinėse žaidynėse daug lemia sėkmė?
Labai daug. Manau, olimpiada, kaip ir bet kurios varžybos – savotiška loterija. Na, tarkime, niekada nežinai, koks žirgas tau paklius. Juk mes jį traukiame burtais, trumpas pabandymas, keli šuoliai su žirgu – ir jau startas. Ir šioje olimpiadoje prieš pat mano startą nuo to paties žirgo, kuriuo vėliau jojau aš, krito mergina. Galėjo šitaip nutikti ir man. Niekas neapsaugotas nuo tokių įvykių. Prisimenu, prieš pusę metų manęs klausė, kas laimės, kas šioje olimpiadoje stovės ant pakylos. Ką galėjau pasakyti? „Yra aštuonios stiprios sportininkės, aš – viena jų, ir kiekviena mūsų verta stoti ant aukščiausios pakylos, bet kuri bus ta laimingoji?.. Viskas Dievo valioje.“
Ar prieš lemiamą startą prašėte ir Dievo pagalbos?
Taip, paprašiau, kad padėtų, jog viskas būtų gerai. O kaip kitaip? Manau, kad visi kažkaip susikaupia – vieni patys meldžiasi, už kitus pasimeldžia artimieji. O paskui jau Aukščiausiasis sprendžia, kas vertas. Medalis – Dievo, likimo dovana. Dar ir sėkmės reikalas, bet vis tiek tikiu, kad apdovanotas būna tas, kuris labiausiai nusipelnė.
Dabar lieka melsti kitos tokios pat malonės Rio de Žaneire.
Oi, dar nieko nežinau. Aišku, iki kitų olimpinių žaidynių dar noriu sportuoti. Tikrai neketinu sustoti, ypač kai pastaraisiais metais taip sekėsi. Galiu kovoti ir tikiuosi, kad dar pasiseks laimėti ne vieną medalį iki olimpinių žaidynių. O tada jau žiūrėsime...
Adriana jau paaugo, ar neplanuojate antrojo vaikelio?
Yra vaikelis ir mūsų mintyse, ir planuose, tik kada tai bus, tikrai dar nežinome. Esu girdėjusi, kad po kiekvieno gimdymo moters organizmas atsinaujina ir ji tampa stipresnė. Pagimdžiusi Adrianą tapau olimpine čempione, tad gal šiuose žodžiuose yra kažkiek tiesos. O jeigu taip, gal po antro gimdymo būsiu dar stipresnė, kas žino. Tik kad nebėra kur aukščiau (juokiasi). Na, pakartoti tą patį irgi būtų neblogai.
Pagimdžiusi gana greitai grįžote į aktyvų sportą. Ar nebuvo sunku?
Manau, kad kaip tik grįžau negreitai. Kiek žinau, dauguma penkiakovininkių pagimdžiusios jau po mėnesio ar dviejų vėl pradeda sportuoti, o aš grįžau tik po pusės metų. Profesionalei sportininkei tiek nesportuoti nėra gerai. Užtai iš pradžių buvo labai sunku. Na, bet tik iš pradžių, formą atgavau gana greitai.
Galima tik įsivaizduoti, kad tada laisvo laiko iš viso nebeturėjote.
Nėra to laisvo laiko. Visa laimė, kad iki gimdymo spėjau užbaigti magistrantūros studijas Mykolo Romerio universitete, nes paskui būtų buvę dar sunkiau: mokslai, vaikas, sportas. Aišku, vis tiek būčiau baigusi mokslus, kad ir neturėdama laiko. Sportas – laikinas dalykas, todėl nori nenori reikia turėti išsilavinimą. Apskritai, buvau labai atsakinga studentė – rimtai mokiausi, stengiausi nepraleidinėti paskaitų, neatidėlioti sesijų. Na, o laisva diena – viena per savaitę – sekmadienį. Ir, aišku, kad tą dieną stengiuosi paskirti vaikui. Kad ir kiek būtų svarbi karjera, vaikas – svarbiau už viską.
Ir dar Adrianai parvežėte žadėtąjį medalį.
Kuris profesionalus sportininkas nesvajoja apie medalį? Svajojau ir aš, užtai Adrianai ir sakydavau: „Parvešiu tau medalį.“ Kaip jau minėjau, nelabai turėjau vilčių, bet išvažiuojant į olimpiadą visi man sakė: „Laura, tu parveši medalį.“ Va, taip karksėjo man karksėjo ir prikarksėjo (juokiasi).
Na, o gautą piniginę premiją jau žinote kur investuosite?
Kol kas dar nežinome. Minčių yra visokių, bet nieko konkretaus. Geriausia investicija turbūt būtų į vaiko ateitį, o gal į nekilnojamąjį turtą. Šiaip ar taip ilgai laikomi pinigai nuvertėja, taigi teks apsispręsti, kur geriausia būtų juos investuoti, bet kol kas mums tai – rebusas.
Galima ir pajuokauti – neturėjo Zadneprovskiai bėdos, tad gavo aukso medalį ir premiją...
Ir dar vienu metu šitiek daug (juokiasi). Jei tie pinigai būtų atėję palengva, būtų kur kas paprasčiau.
Na, va, dabar po olimpiados turėsite laisvo laiko, galėsite keliauti. Tiesa, esu skaičiusi, kad kelionių nemėgstate.
Netiesa, kad nemėgstu, tiesiog nėra galimybių. Vasarą esu labai užimta. Žiemą? Žiemą galima būtų slidinėti, o aš slidinėti negaliu, nes slidinėjant bet kada galima patirti traumą. Negaliu taip rizikuoti. Taigi, lieka tik ruduo. Na, šį rudenį tikrai pakeliausime, pailsėsime. Mažiausiai mėnesį. Ruošdamasi olimpiadai pasakiau sau: „Dabar atiduodu viską, o jau paskui pailsėsiu.“ Manau, kad ir šis sezonas turėtų būti lengvesnis. Kitaip jau būtų neįmanoma. Gal ir nebeatlaikyčiau (juokiasi).
Elvyra Žvirblienė
