Linai, kodėl tu pavydi sau?
Nes „aš stiprus, kai man sulaužo kojas, aš protingas, kai minia man ploja, aš gražus, kai mano širdį ėda, aš turtingas ir dėl to man gėda... Aš pavydžiu sau“. Taip prasideda daina, kurios muziką susapnavau, o šiuos genialius žodžius sukūrė mano bičiulis, tekstų autorius Tomas Ivanauskas.
Kaip suprasti – susapnavai muziką?
Labai paprastai. Tai – ne pirma ir, manau, ne paskutinė daina, kuri gimė sapnų pasaulyje. Atsikeli ryte ir dar girdi dainos harmoniją, melodiją. Tuomet sėdi prie fortepijono, viską surašai ant penklinės ir leki į įrašų studiją paversti tai garsais.
Jūsų tandemas su Tomu Ivanausku tikrai pasiteisina. Superhitas „Tavo spalvos“ apie elektroninius skilandžius, jausmingoji „Išdalink save“, o dabar – net dvi skirtingos „Aš pavydžiu sau“ versijos. Kame slypi judviejų bendradarbiavimo paslaptis?
Reikia išlaukti. Tomas yra alegorijų ir metaforų meistras. Jo tekstai – kaip geras, brandintas vynas, kurio nevalia gerti jauno. Visiems Tomo tekstams daugiau nei 10 metų. Ir aš džiaugiuosi, kad jis kantriai visus tuos metus laukė ir neatidavė jų kam nors kitam. Mano kaip kompozitoriaus užduotis – atrakinti žodžius muzikos raktais ir pasėti žmonių širdyse.
Dainoje sakai: „pasiimk mano žmoną – man jos nebereikia“. Paaiškink, prašau!
Klausiau Tomo, ką jis turėjo mintyje taip rašydamas, tačiau jis tepasakė, kad tuo metu, kai kūrė šiuos žodžius, dar neturėjo žmonos. Taigi šis klausimas lieka neatsakytas. Galbūt kai kurie žmonės atpažins save šioje frazėje arba apskritai šioje dainoje?
Tekstas buvo brandinamas išties ilgai. O kaip su dainos įrašais? Kiek laiko jie užtruko?
Daugiausiai užtrukau su Orkestrine versija, styginių instrumentų pasiruošimo darbais ir įrašais. O dar aranžuotės, natos, repeticijos, papildomų mikrofonų nuoma. Beje, prisipažinsiu: pirmą kartą dariau įrašus su tokia gausybe mikrofonų. Jų buvo panaudota net 32. Na, o elektroninė versija, konsultuojant ir mano broliui Mario Basanov, gimė per tris savaites.
Dėl kurios versijos labiausiai pavydi sau, Linai?
Orkestrinė man yra skaidriausia. Visi gyvi instrumentai užfiksuoti su pažangiausia įrašymo technika. Įraše nei vieno sintetinio garso. Tai man primena studijų laikus. Tada su Muzikos Akademijos studentų orkestru išmaišėme visą Europą. Mane, kaip smuikininką, nostalgiškai veikia šie prisiminimai. Be abejonės, aš pavydžiu sau ir dėl elektroninės versijos – juk tai mano kūdikis; juk visi tėvai pavydi sau savo vaikų.
