Skeptikams ir visiems gyvenimo džiaugsmu netrykštantiems žmonėms, sakantiems, kad vyrų ir moterų santykius visuomet lydi stichines nelaimes primenantys sukrėtimai kartais vertėtų dažniau pažvelgti ten, kur priešingos lytys mokosi bendrauti be žodžių. Šokių aikštelėje sunku kažką nuslėpti ir žvelgiant iš šono lengva matyti, kaip du žmonės bendrauja tarpusavyje, kaip jie vienas į kitą reaguoja, kokie yra jų tarpusavio santykiai ir charakterio bruožai.
„Kviečiu šokti“ projekto nugalėtojų pora – šokėjas Andrius Greblikas ir Irena Starošaitė – vienbalsiai pripažįsta, kad turbūt nebūtų pasiekę tokio rezultato su kitu partneriu. Visgi apie profesionalumą ar įgūdžius jie kalba kukliai ir pabrėžia, kad šokėjams poroje svarbiausia– tarpusavio supratimas ir pagarba.
Jūsų su pora jau pirmojoje tiesioginėje transliacijoje buvo įvardinta kaip projekto favoritai. Ar jautėte spaudimą iš komisijos, įpareigojimą patenkinti didesnius publikos lūkesčius?
Andrius Greblikas: kadangi jau pirmojoje laidoje sušokome labai gerai, komisija norėjo, kad kiekvienoje laidoje pasirodytume dar geriau, o ne stovėtume vietoje. Tokį spaudimą buvo galima pajusti iš komisijos narių, iš kitų šokėju – ne itin. Kompanija pasitaikė labai draugiška – vieni kitus visuomet palaikėme, nebuvo jokio intrigų, apkalbų užnugaryje.
Irena Starošaitė: taip, mums buvo „užkabinta“ atsakomybė, nes pirmajai transliacijai buvome pasiruošę labai gerai. Labai daug dirbome vasarą, todėl tai, kad pašokome tikrai neblogai pirmojoje laidoje mums nebuvo netikėta.
Televizijos šokių projektai rengiami daugiau dėl turinio, nei siekiant išrinkti, kas yra geriausias. Visgi ar finalo atmosfera skyrėsi nuo kitų transliacijų ir ką Jums reiškia pergalė „Kviečiu šokti“?
A. G.: man pirmoji vieta sugrąžino prisiminimus apie dalyvavimą įvairiose varžybose, čempionatuose. Šokti baigiau prieš šešerius metus ir kaip jau buvau viską pamiršęs, o laimėjimas atnaujino tuos senus, gražius prisiminimus.
I. S.: negaliu pasakyti, kad iškovota pirmoji vieta man kažką reiškia. Didžiausias džiaugsmas buvo apskritai dalyvauti, taip pat buvau labai laiminga galėdama būti visose transliacijose. Nuėjome iki pat finalo, taigi spėjome išbandyti viską.
Ar ketinate šokius kaip nors „integruoti“ į savo gyvenimą? Ar manote, kad mėgejams apskritai realu rasti galimybių užsiimti tuo greta kasdieninės veiklos?
A.G.: sieti savo gyvenimą su šokiais tikrai mėginsiu, o dėl šokių projekto nieko konkretaus kol kas negaliu pasakyti. Netgi nežinau, ar jis apskritai dar vyks. Jei vėl pasiūlys, tikrai grįšiu ir dalyvausiu vėl.
I.S.: kartais pagalvoju, kad labai norėčiau šokti, tačiau tai jau nebūtų kažkoks siekis. Antra vertus, aš įsivaizduoju, kad treniruotės ruošiantis neprofesionalų čempionatui taip pat labai užveda. Jeigu turėčiau pakankamai laisvo laiko, galbūt ir pavyktų kažkur sudalyvauti. Manau, kad integruoti šokius į savo gyvenimą įmanoma, tačiau kol kas jaučiu didžiulį nuovargį. Apie kažką konkretaus kol kas baisu ir pagalvoti – kol kas reikia atsistoti atgal į vėžes, susitvarkyti dienotvarkę.
Kas buvo tie žmonės, į kurių patarimus, pastabas atsižvelgėte labiausiai ruošdamiesi pasirodymams? Komisijos nariai, choreografai, draugai?
A.G.: daugiausiai atsižvelgėme į trenerių pastabas, taip pat (bent jau aš) pakankamai kreipiau dėmesį ir į Žilvino komentarus. Visgi scenoje jis labai patyręs, patarimų davė daug... ir labai gerų.
I. S.: visų pirma, mus prižiūrėjo treneriai, kuriais mes labai pasitikėjome. Taip pat Žilvinas – su juo mes parinkdavome muziką aptardavome, ką ir kaip darysime, o tada jau prasidėdavo juodas darbas. Vyras ateidavo į paskutinę ar priešpaskutinę repeticiją pažiūrėti ar viskas gerai, ar niekas nekliūna.
Kaip reagavo į naująjį Irenos pomėgį Žilvinas Žvagulis ir ar jo požiūris ilgainiui keitėsi?
I. S.: vos tik mes pasirašėme sutartį su laidos prodiuseriais Žilvinas iškarto suprato, kad tai nebus tik pomėgis – greičiau jau juodas darbas. Visi mes iškarto supratome tai ir buvome tam pasiruošę. Taip, kartais manęs namuose jis pasiilgdavo, bet šiaip visada suprato ir palaikė.
Jūsų pora išsiskyrė puikia šokio technika. Ar tai reiškia, kad publika stebi ne tik šou elementus, bet ir šokį?
A.G.: kiekviena pora turėjo kažką savito, tikrai visi nebuvome vienodi. Labai padėjo Irenos užsispyrimas ir tai, kad jinai yra užkietėjusi darboholikė. Dažnai imdavomės kažko sudėtingo ir kuomet jai nepavykdavo aš pradėdavau siūlyti, kad galbūt galime bandyti daryti ką nors lengvesnio. Irena sakydavo „ne, aš darysiu, kol padarysiu, tą sunkesnį ir gražesnį judesį“, sakydavo, kad jai geriau ilgiau pabūti šokių salėje tam, kad viskas atrodytų geriau.
Kiek svarbus yra emocinis ryšys su partneriu, charakterių suderinamumas? Ar nuo pirmųjų treniruočių jautėte, kad tinkate vienas kitam?
A.G.: iš pradžių, kuomet man paskambino treneris ir pasiūlė važiuoti pamėginti pašokti, netgi neminėdamas su kuo, aš ketinau sakyti jam, kad nedalyvausiu. Visgi kuomet atvažiavau į šokių salę ir pamačiau Ireną nuomonė pasikeitė ir aš iš karto pasakiau – taip, noriu bandyti. Ji išties nuostabus žmogus ir vos susipažinę puikiai bendravome. Labai palaikėme vienas kitą – bendravimas visuomet buvo labai šiltas.
Ar poros tobulėjimas įmanomas be tarpusavio ginčų ir nuo ko tai priklauso?
A.G.: mūsų pora tuo ir išsiskyrė iš kitų projekto dalyvių, kad per pusę metų niekada nebuvome susipykę. Treneriai ir kiti žmonės, kurie matė mūsų treniruotes, žino kad tai tiesa. Galbūt tai lėmė ir amžiaus skirtumas – Irena gerokai vyresnė, todėl bendravau su ja visai kitaip. Šokėjai likusiose porose visi buvo maždaug vienodo amžiaus ir dėl to anksčiau ar vėliau imdavo rodyti „kaprizus“. Mes vienas kitą suprasdavome, nusileisdavome net tais atvejais, kai manydavome, kad partneris neteisus. Išsišnekėdavome ir galiausiai vis vien viskas baigdavosi be jokių pykčių.
I.S.: galbūt ir stebėtina, bet mes tikrai nesipykome. Nebuvo ką dalintis – aš nesu šokių profesionalė, todėl man reikia tik vykdyti nurodymus. Taip pat aš ne iš tų, kurios mėgtų pyktis.
Irena ne kartą minėjo, kad Andrius yra svajonių partneris. Koks turi būti šokėjas?
A.G.: visų pirma, turi būti vyriškas, gerbti savo partnerę. Taip pat, visuomet jai padėti, ypatingai tokiais atvejais kai partnerė šokių aikštelėje yra naujokė. Irenai ir visoms kitoms mėgėjoms projekte buvo labai sunku.
I.S.: aš esu sakiusi, kad jis kaip svajonių partneris tinka ne tik man – bet kuriai šokėjai toks būtų. Tolerantiškas, ramus ir pakankamai profesionalus. Taip pat, Andrius skyrė man labai daug laiko, galbūt su kitu partneriu nebūčiau turėjusi galimybių tiek daug treniruotis.
