Per metus klinikose vidutiniškai atliekama iki 10 gyvo organo transplantacijų. Šiandien, 300-osios transplantacijos iš gyvo donoro proga, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų medikai sutiko įsileisti žurnalistus į operacinę ir suteikti galimybę iš arti pamatyti, kaip vyksta inksto transplantacija.
Vaizdus tiesiai iš operacinės žiūrėkite mūsų galerijoje:
Mama sūnui dovanojo inkstą
Inksto transplantacija buvo atlikta 23-ejų ukrainiečiui aktoriui Igoriui. Jis jau dvejus metus gyvena ir dirba Panevėžyje. Jaunam vaikinui dar praeitą rudenį buvo diagnozuota pažengusi ir negrįžtama inkstų liga.
Atlikus inkstų biopsiją, išaiškėjo, jog ligą sukėlė lėtinė autoimuninė liga. Tuomet vaikinui buvo paskirtos dializės, Igoris pasirinko peritonines dializes, kurias galėjo pats atlikti savarankiškai namuose, kadangi jis norėjo ir toliau dirbti savo mėgstamą darbą.
Pradėjus kalbėti apie inksto transplantaciją, Igorio mama, gyvenanti Ukrainoje, nedvejodama sutiko savo sūnui padovanoti inkstą. Būtent jis šiandien ir buvo transplantuotas VUL Santaros klinikose.
Žurnalistams buvo leidžiama įeiti į dvi operacines, vienoje jų laparoskopiniu būdu buvo imamas inkstas iš Igorio mamos, kitoje buvo operuojamas vaikinas ir jam persodinamas inkstas.
Čia susirinkusieji galėjo ne tik iš arti pamatyti, kaip yra paimamas inkstas iš donoro, bet taip pat ir stebėti inksto pernešimą iš vienos operacinės į kitą.
Transplantacija iš gyvo donoro
Organo paėmimo komandai vadovavo Urologijos skyriaus vedėjas Albertas Čekauskas, o inksto transplantacijos operacijai – Urologijos centro vadovas doc. Arūnas Želvys.
VUL Santaros klinikų Nefrologijos centro direktorius prof. Marius Miglinas patikina, kad pacientai, sergantys galutinės stadijos inkstų liga, privalo būti gydomi, kadangi tokia būklė nėra susijusi su gyvybe.
„Paskutinės stadijos inkstų liga yra bene sudėtingiausia būklė medicinoje, pagal psichologinį ir medicininį krūvį, kuris tenka pacientui. Galutinės stadijos inkstų liga privalo būti gydoma.
Tai yra būklė, kuri nesuderinama su gyvybe. Yra trys pagrindiniai gydymo metodai: peritoninė dializė, hemodializė ir inkstų transplantacija“, – sako profesorius.
Profesorius M. Miglinas patikina, kad inksto transplantacija yra pats tinkamiausias gydymo būdas. Inksto transplantacija gerina paciento gyvenimo būklę, jam nebereikia atlikti dializių, o taip pat toks gydymo būdas prailgina gyvenimą, lyginant su transplantacija iš mirusio donoro.
Transplantacijos būna dviejų rūšių – iš mirusio ir gyvo donoro. Pasak M. Miglino, gyva donorystė yra labai svarbi ir ji turi eilę privalumų prieš transplantaciją iš mirusio žmogaus.
„Visų pirma, trumpėja donoro laukiančio paciento laukimo laikas. Laukiant organo iš mirusio žmogaus, tai užtrukti gali labai ilgai, vidutiniškai Lietuvoje apie dvejus metus. Tai yra itin skausmingas ir kankinantis procesas laukiančiajam, taip pat tuo metu blogėja paciento sveikata, o jei pacientas vyresnis, jis gali ir nebespėti“, – patikina pašnekovas.
Organas pradeda veikti iš karto
Gyvos donorystės operacijos atliekamos planuotai, iš anksto pasiruošus, geriausiu bei palankiausiu metu tiek pacientui, tiek donorui ar operuojančiai komandai. Persodinus organą iš gyvo donoro, jis dažniausiai pradeda veikti iš karto.
„Jeigu paciento inkstų veikla blogėja ir prireikia dializių, gyva donorystė suteikia galimybę iš anksto atlikti transplantaciją ir išvengti dializių. Taip pat atliekant gyvą donorystę, galimos tokios operacijos kaip iš nesuderinamų kraujo grupių, ko negalima, kai donoras yra miręs.
Taip pat galima atlikti ir porinę donorystę, kai yra dvi poros, vienos poros organai netinka recipientui, bet apsikeičiant kryžmiškai, organai yra tinkami. Tiesa, tokia transplantacija dar nėra atlikta Lietuvoje, bet teisinė bazė tam jau yra“, – pasakoja jis.
Persodinus inkstą iš gyvo donoro, jis vidutiniškai funkcionuoja apie 20 – 25 metus.
Dvyliktoji tokio tipo operacija
Kaip pasakoja gydytojas urologas Ramūnas Tyla, inksto paėmimo ir transplantacijos operacijos vyksta vienu metu skirtingose operacinėse. Inkstas be kraujotakos po inksto paėmimo operacijos išbūna apie vieną valandą. Tuo tarpu mirusio donoro atveju inkstas operacijos laukia apie 15 valandų.
„Transplantacijos iš gyvo donoro atliekamos jau daugelį metų, atliekant atvirą, nemenko dydžio pjūvį. Pastaraisiais dešimtmečiais vis dažnėja operacijų, kurios atliekamos laparoskopiniu būdu.
Tokia operacija pirmoji Lietuvoje atlikta mūsų ligoninėje 2017-ųjų kovo mėnesį. Iki šiol tokių operacijų buvo atlikta vienuolika, ši – dvyliktoji”, – patikina gydytojas R. Tyla.
Pasak R. Tylos, laparoskopiniu būdu atlikta operacija kokybiškai niekuo nenusileidžia operacijai atviru pjūviu. Tiesa, ji net turi ir daugiau privalumų.
„Gydytojas visą inkstų struktūrą puikiai mato aukštos raiškos vaizdo kamerų pagalba, taip pat kraujavimas tokios operacijos metu yra labai mažas. Vietoje vieno didelio atviro pjūvio yra daromas keletas mažesnių, todėl tai yra kosmetiškai geras efektas, kuris lemia ir mažesnį tų sričių skausmingumą po operacijos, o pats pacientas ženkliai greičiau stojasi ant kojų, keliasi ir vaikšto“, – pasakoja gydytojas.
Gyvu donoru gali būti sutuoktinis ar giminaitis
Gyvo donoro inksto transplantacijos Lietuvoje atliekamos nuo 1974 metų balandžio 25 dienos. Ją atliko transplantologijos pradininkas gydytojas Vytautas Antanas Kleiza. Pasaulyje pirmoji sėkminga inkstų transplantacija iš gyvo donoro buvo atlikta 1954 metais.
Donoras ir recipientas buvo 23 metų identiški dvyniai, kurių vienam grėsė mirtis nuo greitai progresuojančio glomerulonefrito. Operacija buvo atlikta „Peter Bent Brigham“ ligoninėje Bostone (JAV). Tai pirmoji mūsų rašytinėje istorijoje sėkminga organo transplantacija – transplantuotas organas veikė ilgiau nei šešis mėnesius.
„Tarptautinio organų donavimo ir transplantacijos registro duomenimis Lietuvoje atliekamos 3,9 gyvo donoro transplantacijos 1 mln/ gyventojų per metus, kuomet kitose šalyse šis skaičius perkopia 10 transplantacijų/1 mln gyv. Pavyzdžiui, Turkijoje – 52, Švedijoje – 15, Danijoje – 13,4, Vokietijoje – 8,2, Ispanijoje – 6,9. Olandijoje, turinčioje 16,7 mln. gyventojų, transplantacijos iš gyvų inkstų donorų net viršija mirusių donorų inkstų persodinimo operacijų skaičių.
Šioje šalyje gyvaisiais inkstų donorais gali būti ne tik giminaičiai, sutuoktiniai, bet ir draugai, taip pat žmonės, norintys savo inkstą paaukoti anonimiškai“, – pasakoja Santaros klinikų Organų transplantacijos koordinavimo centro vadovė Eglė Ašakienė.
Lietuvoje Organų donorystę įteisina žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas. Jo pagrindu inkstas transplantuojamas tik donoro sutuoktiniui ar giminystės ryšiu su donoru susijusiam recipientui (inksto donoru gali būti seneliai, tėvai, broliai, seserys, dėdės, tetos, pusbroliai, pusseserės). Pažymėtina tai, kad įvaikinimo atveju giminystei prilyginami santykiai tarp įvaikių ir jų palikuonių ir įtėvių bei jų giminaičių.
