Kvaišalai suėdė gyvenimą

Dia­na. Jo­niš­ky­je šios mo­ters var­dą ži­no ne­dau­ge­lis. Kur kas daž­niau ją va­di­na tie­siog nar­ko­ma­ne. „Žmo­nių aky­se aš pa­ženk­lin­ta vi­sam gy­ve­ni­mui“, – ti­ki­na Dia­na. Ji nuo vai­kys­tės sva­jo­jo bū­ti dak­ta­re, ta­čiau įklim­po ir vis dar nė­ra tik­ra, jog iš­si­kaps­tys.

Sa­vo is­to­ri­ją su­ti­ko pa­pa­sa­ko­ti vil­da­ma­si, kad kaž­kas ją per­skai­tęs la­biau bran­gins sa­vo gy­ve­ni­mą. Sun­kus, su­dė­tin­gas po­kal­bis. Pa­ženk­lin­to­sios aky­se kar­tkartėmis subliz­ga aša­ros, bal­sas trūk­čio­ja.

Nu­teis­to­ji

31-erių Dia­na – lyg­ti­nai nu­teis­ta už nar­ko­ti­kų lai­ky­mą. Iki baus­mės pa­bai­gos jai li­ko trys mė­ne­siai.

Kvai­ša­lai bu­vo ras­ti na­muo­se – nuo­mo­ja­ma­me kam­ba­ry­je Jo­niš­kio pa­kraš­ty­je. Dia­na pri­si­me­na, prieš pat Nau­juo­sius su­si­py­ko su sa­vo gy­ve­ni­mo drau­gu, iš­kvie­tė jam po­li­ci­ją. Pa­rei­gū­nai at­li­ko kra­tą.

Dia­na sa­ko, kad ras­ti kvai­ša­lai bu­vo ne­be­tin­ka­mi var­to­ti. Eks­per­tai nu­sta­tė, kad me­džia­ga yra veik­li. Mo­te­ris bu­vo nu­teis­ta.

Be na­mų

„Ant ada­tos sė­do“ bū­da­ma 22-ejų. Tuo me­tu Dia­nos duk­ry­tei te­bu­vo tre­ji. Pir­mą­ją opi­jaus do­zę pa­siū­lė pa­žįs­ta­mas. Įti­ki­no iš­ban­dy­ti sa­ky­da­mas, kad nuo vie­nos nie­kas neat­si­tiks.

Mo­te­ris da­bar ma­no, jog į kvai­ša­lus įklim­pu­siam pa­žįs­ta­mam ta­da la­bai rei­kė­jo pi­ni­gų, to­dėl jis vi­sais įma­no­mais bū­dais plė­tė „li­ki­mo“ drau­gų ra­tą.

Po vie­nos do­zės Dia­na ne­pa­si­ju­to blo­gai. Ta­čiau pri­si­me­na sa­ve ėmu­si pa­gau­ti gal­vo­jant apie dar vie­ną. Da­bar mo­te­ris ma­no, kad pri­klau­so­my­bei tos pir­mo­sios do­zės ir pa­ka­ko.

Ant­rą­ją po die­nos pa­kei­tė tre­čias kar­tas.

Kaip įma­ny­da­ma slė­pė, jog svai­gi­na­si. Vi­są die­ną dir­bęs ir tik vė­lai va­ka­re grįž­da­vęs su­tuok­ti­nis nie­ko įtar­ti­no ne­pas­te­bė­jo.

Vie­ną die­ną nar­ko­ti­kų po­vei­kį iš­ban­džiu­siai jo­niš­kie­tei pa­ka­ko jė­gų su­sto­ti.

Ta­čiau mo­ters „stop“ ne­no­rė­jo su­pras­ti ją įtrau­kę nar­ko­ma­nai. Ėmė šan­ta­žuo­ti Dia­nos vy­rą – už pi­ni­gus, ku­rių jiems rei­kė­jo kvai­ša­lams, pa­pa­sa­ko­jo be­veik me­tus slėp­tą tie­są.

Ki­lo skan­da­las, su­tuok­ti­nis atė­mė duk­ry­tę ir iš­va­rė žmo­ną iš any­tos, pas ku­rią šei­ma tuo me­tu gy­ve­no, na­mų.

Ne­tu­rė­jo, kur ei­ti. Glau­dė­si pas vie­nus pa­žįs­ta­mus, pas ki­tus, pa­skui bet kur. Gy­ve­ni­mas Dia­nai sly­do iš po ko­jų, be kvai­ša­lų nė vie­na die­na jau da­rė­si ne­beį­ma­no­ma.

„At­si­ke­liu ry­te ir jau­čiu silp­nu­mą, at­ro­do, kad tuo­jau pat mir­siu. Skau­da vi­są kū­ną, ne­tgi odą ir krau­ja­gys­les, lau­žo kau­lus, py­ki­na. Ima įsiū­tis ar­ba pa­ni­ka, – krau­pia pa­tir­ti­mi da­li­ja­si mo­te­ris. – Jo­kios ki­to­kios min­ties, tik vie­na: iš kur gau­ti pi­ni­gų do­zei“.

Su­siš­virkš­tus opi­jaus sa­vi­jau­ta lai­ki­nai pa­ge­rė­da­vo, pa­skui vėl be­pro­tiš­kas po­rei­kis.

Dia­na įsi­ti­ki­nu­si, kad, nu­trau­kus nar­ko­ti­kų var­to­ji­mą ir pa­si­reiš­kus abs­ti­nen­ci­jos sind­ro­mui, žmo­gus ga­li pa­da­ry­ti vis­ką: plėš­ti, žu­dy­ti, vog­ti.

Va­gi­lė

Trau­ka nar­ko­ti­kams di­dė­jo su­lig kiek­vie­na opi­jaus do­ze. Dia­na pa­sa­ko­ja, kad va­sa­rą „šva­rin­da­vo“ sve­ti­mus dar­žus, kur au­go aguo­nų. Ne sy­kį bu­vo nu­tver­ta, kar­tą ir su­muš­ta. Jei va­gys­tė iš dar­žo pa­vyk­da­vo, kvai­ša­lus ga­min­da­vo­si pa­ti, jei vog­da­vo ke­lie­se – ga­my­ba vy­ko kar­tu.

Žie­mą opi­jų te­ko per­pirk­ti par­vež­tą iš Šiau­lių. Pi­ni­gų „pre­kei“ daž­nai ne­bū­da­vo, to­dėl mo­te­ris vog­da­vo iš par­duo­tu­vių Jo­niš­ky­je ir ap­lin­ki­nė­se gy­ven­vie­tė­se.

Anot Dia­nos, nar­ko­ma­nai va­gia vis­ką, ką ne­sun­ku nu­gvelb­ti ir leng­vai par­duo­ti: ka­vą, kos­me­ti­ką, ki­tus smul­kius daik­tus.

Jo­niš­kie­tė va­gian­ti ne kar­tą bu­vo nu­tver­ta par­duo­tu­vės ap­sau­gi­nin­kų ir nu­vež­ta į po­li­ci­ją.

„Ko­mi­sa­ria­te su­ra­šy­da­vo pro­to­ko­lą, pa­skir­da­vo nuo­bau­dą, – sa­ko mo­te­ris. – Ne­be­bu­vo nei gė­da, nei bai­su. Sė­dė­da­ma po­li­ci­jo­je jau gal­vo­da­vau, iš ku­rios par­duo­tu­vės vog­siu, kai iš­leis.“

Už vie­ną va­gys­tę Dia­na sto­jo prieš Jo­niš­kio ra­jo­no apy­lin­kės teis­mą ir bu­vo nu­teis­ta lyg­ti­ne baus­me.

Vog­ti ji ne­si­lio­vė net ir nu­teis­ta.

„Ne­su dėl sa­vęs tik­ra“

Koš­ma­ras su ne­di­de­lė­mis per­trau­ko­mis tę­sė­si be­veik de­vy­ne­rius me­tus.

Kaip su­sto­jo? Apie tai Dia­na nu­ty­li, tvir­ti­na, jog at­si­sa­ky­ti kvai­ša­lų pa­dė­jo tam tik­ros gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bės. Už­tik­ri­na nie­ka­da ne­si­gy­džiu­si jo­kia­me pri­klau­so­my­bės li­gų cent­re. Jai su­sto­ti pa­dė­jo, sa­ko, kit­kas.

Pak­lau­sus apie pra­ras­tus me­tus, Dia­nos bal­sas su­vir­pa – jau­čiu, vos tram­do aša­ras.

„La­biau­siai gai­la, kad ne­pa­ma­čiau, kaip užau­go ma­no duk­ra. Da­bar jai jau dvy­li­ka, – sa­ko. – Kar­tais su­si­tin­kam, pa­si­kal­bam.“

Po­kal­bių apie skaus­min­gą praei­tį ma­mos ir duk­ters po­kal­biuo­se ne­bū­na.

Dia­na įsi­ti­ki­nu­si, kad mer­gai­tė yra per ma­ža ką nors su­pras­ti. Vis dėl­to ji nea­be­jo­ja, kad duk­tė apie jos pri­klau­so­my­bę ži­no – Jo­niš­kis ma­žas mies­tas.

– Dia­na, net iš pa­ties dug­no iš­si­kaps­ty­ti kar­tais pa­vyks­ta. Ti­ki­te tuo?

– Ban­dau kaps­ty­tis. Ne­var­to­ju jau dve­jus me­tus. Bet iki šiol ne­su tik­ra, ar man pa­si­seks. Kar­tais už­puo­la to­kie pa­ni­kos prie­puo­liai, kad, at­ro­do, tik do­zė opi­jaus vis­ką ga­li vis­ką pa­keis­ti. Ne­se­niai pa­vy­ko su­si­ras­ti dar­bą – kai bū­nu tarp žmo­nių šiek tiek už­si­mirš­tu. La­bai bi­jau, kad pri­trūk­siu ryž­to ir vėl įklimp­siu.

– Po­kal­bio pra­džio­je pa­sa­kė­te esan­ti pa­ženk­lin­ta. Ką tai reiš­kia?

– Aš – nar­ko­ma­nė. Vi­siems, ne­tgi me­di­kams, esu nar­ko­ma­nė. Kar­tą me­ta­li­niu stry­pu per gal­vą bu­vau su­muš­ta gat­vė­je. Ap­si­py­lu­sią krau­ju nu­ve­žė į Jo­niš­kio li­go­ni­nę, priė­ju­si gy­dy­to­ja pa­sa­kė: čia ta nar­ko­ma­nė, nie­ko jai bai­saus. Pas­kui iš­ti­ko ko­ma. Po še­šių die­nų at­si­bu­dau li­go­ni­nė­je Šiau­liuo­se. Bu­vau po gal­vos ope­ra­ci­jos.

Nar­ko­ma­nė žmo­nių aky­se aš bū­siu iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos.

– Siau­bin­ga pa­tir­tis grei­čiau­siai neap­sė­jo be pa­sek­mių.

– Tai ne­si­bai­gian­čios dep­re­si­jos, ner­vi­niai prie­puo­liai, ne­tgi min­tys apie sa­vi­žu­dy­bę, švirkš­tų su­ba­dy­tos ir dėl to vi­sai su­ny­ku­sios krau­ja­gys­lės, iš­krai­py­ti dieną–naktį mau­džian­tys są­na­riai.

Tik iš pra­džių at­ro­do vis­kas pa­pras­ta, vė­liau vis­kas tam­pa su­dė­tin­ga. Pa­sek­mės ne­pra­nyks­ta nie­ka­da.

Kvai­ša­lų trau­ka yra la­bai di­de­lė, kar­tais už­ten­ka vie­no kar­to, kad įklimp­tum. Pir­mo­sios pa­sek­mės – jau po sa­vai­tės var­to­ji­mo: ne­be­li­kę svei­ka­tos, kan­ki­na tik min­tis, iš kur gau­ti. Kan­ki­na­mas abs­ti­nen­ci­jos nar­ko­ma­nas ga­li mes­ti dar­bą, at­si­sa­ky­ti ar­ti­mų­jų, iš­duo­ti vai­kus – min­ty­se tik žvė­riš­ka trau­ka.

– Ne­bau­gu, kad ta­vo duk­rai ne­nu­tik­tų kaž­kas pa­na­šaus?

– Any­ta, pas ku­rią mer­gai­tė gy­ve­na, ją auk­lė­ja la­bai griež­tai. Tik bi­jau, kad jos ka­da nors neįt­rauk­tų, kaip at­si­ti­ko man. Išp­ro­tė­čiau.

– Iš sa­vo gy­ve­ni­mo pa­tir­ties gal­būt ga­lė­tu­mėt, ką nors pa­tar­ti paaug­lius au­gi­nan­tiems tė­vams?

– Nar­ko­ti­kai da­bar plin­ta ne tik pa­si­links­mi­ni­mo vie­to­se, bet ir mo­kyk­lo­se. Plin­ta kaip vi­ru­sas – kuo to­lyn, tuo dau­gyn ir bai­syn. Vie­ni pi­ni­gų kvai­ša­lams gau­na iš tė­vų, ki­ti va­gia.

Ne­rei­kia net kal­bė­ti apie did­mies­čius, to­kia­me Jo­niš­ky­je var­to­jan­čių­jų ir­gi pil­na. Kvai­ša­lų pre­ky­bos taš­kų Jo­niš­ky­je nė­ra, rei­kia va­žiuo­ti į Šiau­lius.

Vie­nam pa­žįs­ta­mam sep­ty­nio­lik­me­čiui mė­gi­nau pa­pa­sa­ko­ti, ko­kios vi­so to bru­do pa­sek­mės. Sa­kiau jam: ką tu gal­vo­ji, tau vi­sas gy­ve­ni­mas prieš akis.

Tė­vai tu­rė­tų su­ne­rim­ti pa­ste­bė­ję, jei vai­kas ima keis­tai elg­tis, tam­pa irz­lus ar­ba neįp­ras­tai links­mas. Vie­nų ju­de­siai keis­ti tam­pa, ki­tų min­tys.

Kvai­ša­lai ne pa­kei­tė ma­no gy­ve­ni­mą, o jį su­grio­vė. Bu­vau nu­si­pie­šu­si gra­žią atei­tį. Nuo ma­žu­mės tu­rė­jau sva­jo­nę apie di­de­lę gra­žią šei­mą, me­di­kės dar­bą. La­bai gai­la, kad at­si­ti­ko ki­taip ir kad nie­ko pa­keis­ti jau ne­be­ga­liu.

Aš ne­pa­ma­čiau, kaip au­ga ma­no vai­kas – pra­bė­go gra­žiau­si me­tai, o aš jų ne­pa­ju­tau. Dėl vis­ko, ką tu­rė­jau ir ką pra­ra­dau, kal­ti nar­ko­ti­kai.

Edita KARKLELIENĖ