Vienų reikalų (negaliu rašyti, kad „kultūros“) sprendykla, kurią priešai ir išdavikai vadina „ministerija”, nutarė, kad įmonės, kurias išdavikai vadina „firmomis”, negali vadintis nelietuviškai, nes nesupras tas, kuris nežino, kas yra „firma” ir „ministerija”, o tai sukels grėsmę lietuvių abėcėlei ir Tėvynės saugumui.
Bjaurėdamasis atkartoju žiniasklaidos pranešimą, nes jame yra nelietuviškų žodžių: „Kultūros ministerija nepritaria grupės Seimo narių iniciatyvai leisti registruoti įmonių ir organizacijų pavadinimus visomis lotyniškomis - ne tik lietuviškomis - raidėmis." ((http://www.lrytas.lt/verslas/rinkos-pulsas/kulturos-ministerija-nenori-matyti-nelietuvisku-pavadinimu.htm).
Apsidžiaugiau išgirdęs tai per garsiabliovyklą, kurią išdavikai vadina „radiju“, nes dabar Tėvynė išgelbėta. Prieštaraudamas ir kenkdamas nelietuviškai vograujantiems išdavikams jokiu „troleibusu“ nevažiavau, o pasirinkau tautišką vielabraukį. Jis braukė per vielas ilgai ir aš susirašiau į užrašų knygutę daug visokių nelietuviškų pavadinimų iškabose. Jų buvo tiek daug, kad pakriko protas („nervai“ arba „psichika“ daugiau niekada nerašysiu – aš ... paskui sugalvosiu, kaip lietuviškai „patriotas“).
Tai papiktino mane iki širdies gelmių, tad grįždamas namo pačiupau kieme plytą ir trenkiau ja į „televizorių“, vos tik atrakinęs buto duris. Mat išdavystei pasidavę keturi vaikai žiūrėjo prakeiktą „animacinį filmą“, o šiems žodžiams grynai lietuviškų atitikmenų aš neprisimenu. Vaikas apsižliumbė, žmona pasislėpė kažkur už stiklo, dėžėje, kuri už įstiklintų durų kabo buto išorėje (nepriversite manęs sakyti „balkonas“).
Pradėjau dairytis į prietaisus (Algirdas Butkevičius čia niekuo dėtas) namuose ir mano įniršis tolydžio augo. Dar prisiminiau, kad „skeneris“ tai galbūt skaitlys, o „printeris“ gali būti spausdintuvas ir netgi čiurkšlinis. Bet kai pabandžiau prijungti prie – na to, ano..dar vieną prietaisą (A. Butkevičius ir vėl niekuo dėtas), apsigalvojau ir raitydamasis ant grindų iš pasiutimo sukramčiau laidą, nes neprisiminiau, kaip lietuviškai vadinasi užsienio niekšų ir netautiškų padugnių mums primesta „USB“ jungtis.
Kiek aprimęs, išgėręs žalios arbatos (jau ir tas žodis mane knisa, nes per didelis sąskambis su lenkų „herbata“) , nutariau paskambinti į kalbos prievaizdyklą, nes aš ne koks užsienio žydas ir „policija“ arba „inspekcija“ nesakysiu. Bet man ir vėl prasidėjo silpnaprotystės priepuolis, nes suvokiau, kad turėsiu skambinti šėtonų pakišamu „telefonu“, o ne tautiniu pezikliu ar plepikliu.
Mane, besišaukiantį pagalbos, mėgino raminti vaikai ir žmona, net atbėgęs kaimynas, bet aš dar labiau įsiutau, kai man pakišo dėžutę, ant kurios buvo parašyta - „valerijonai“. Pro duris įbėgę žmonės baltais ch.. tfu ... apdarais, stuktelėjo per galvą, paskui kažkuo bakstelėjo į pasturgalį. Ir ilgai, ilgai ramino, kad aš tikrai ne išdavikas „idiotas“, o tik lietuviškas, tautiškas kvailys. Bet patarė nesilankyti ten, kur yra užrašų su W raide, net jei labai norisi. Ir jokiu būdu neskaityti ten to, ano, kuris tinklas, na įsijungia, kai pabeldi į mygtukyklą ar ką tenai... Aš dabar susigūžęs kamputyje sėdžiu ir saugausi sandėliuke iš kur žmona išnešė net „vazonus“. Buvau išėjęs tik į išvietę, kai pagaliau prisiminiau, kaip ten lietuviškai (W, ačiū Dievui, parašyta nebuvo). Svarsatau gal čia pažaisti tą žaidimą, ant lentos, kur būna rikių ir bokštų bei žirgų, bet labai bijau, kad kas nors ištars nelietuvišką jo pavadinimą. Man kaimynas siūlė ryt nusivežti mane Palngon ir paplugdyti tuo laivu, na kur su burėmis, bet aš vėl verkiu, nes prisiminiau prakeiktą lietuvybės priešą Žiulį Verną, kur pats skaičiau „flagštokas“, bizantstiebis“, fokstiebis“.
Kaip man seksis toliau plaktis tautiniame kvailume, užuot išdavikiškame „idiotizme“, papasakosiu kitoje dalyje. O kol kas palaimingai sapnuoju, kad „televizorius“ yra spoksadėžė.
