Žmonių neatsargumas – beribis. Tokią išvadą padarė amerikiečių psichologai ir žurnalistai, rašantys apie nelaimingus atsitikimus. Ne veltui jie nusprendė įsteigti tarptautinę premiją už pačią kvailiausią mirtį. Pavadino ją Darvino vardu įsitikinę, kad leisti sau kvailai atsisveikinti su gyvenimu gali tik evoliucinės atšakos, vedančios į aklavietę, atstovai. Artėjant Vėlinių metui, kuris visiems asocijuojasi su nebūtimi, nusprendėme pakalbėti apie neįprastas ir šiek tiek komiškas netekčių priežastis.
Gamtininko garbei
Darviniškos premijos mecenatas savęs neatskleidžia, netgi pavardę slepia. Yra žinoma tik tai, kad gyvena jis JAV, o jo vardas – Vendis. Ir kad užsiimti tragikomiškų mirties priežasčių kolekcionavimu nusprendė dirbdamas Stenfordo universitete. Užsiiminėdamas saugumo technikos klausimais Vendis įsitikino, kad visi perspėjimai saugotis ugnies, nestovėti po kabančiu svarmeniu, kirsti gatvę neleistinoje vietoje žmonių visiškai neveikia.
Jis nuėjo savo keliu, iš pradžių išplatinęs internete tokio turinio pareiškimą: „Gamtininkas Čarlzas Darvinas atrado natūraliosios atrankos dėsnį, teigiantį, kad išgyvena labiausiai prisitaikiusieji. Šio dėsnio garbei mes kasmet įteiksime Darvino premiją individams, padėjusiems daugiausia pastangų tam, kad būtų pagerintas Žemės gyventojų genofondas. Apdovanosime tuos, kurie sunaikino save pačiu kvailiausiu būdu. Šis apdovanojimas beveik visada bus įteikiamas po mirties. Tokiu būdu pagerbsime tuos, kurie rado originaliai idiotiškų susinaikinimo būdų – padėjo pašalinti silpnąsias genofondo puses. Kandidatų pasiaukojimas kelia pagarbą ir mes jokiu būdu iš jų nesijuokiame. Pelnyti Darvino premiją – didelė garbė.“
Pirmoji publikos reakcija, be abejonės, buvo pasipiktinimas – nuodėmė šaipytis iš žmogaus nelaimės, juolab iš mirties. Tačiau laikui bėgant sumanymas imtas vertinti, nes tragiškų, dažnai ir tragikomiškų atvejų pamokos – akivaizdžios. Dabartinė Darvino premijos komisija – milijonai interneto naudotojų. Pačių kvailiausių ir beprasmiškiausių mirčių istorijos spausdinamos specialiuose tinklalapiuose ir bet kuris pageidaujantysis, jas perskaitęs, gali balsuoti. Taip kasmet išrenkamas „geriausias“ Darvino premijos laureatas.
Mirtis už dyką
Pirmuoju Darvino premijos laureatu yra tapęs 47-erių metų amerikietis Kenas Čarlzas Bargeris iš JAV Šiaurės Karolinos valstijos. Naktį jį pažadino telefono skambutis. Apsimiegojęs Kenas vietoj telefono ragelio pačiupo greta gulėjusį 38-ojo kalibro „Smit-Wesson'ą“ ir priglaudė prie ausies. Revolveris iššovė.
Dvidešimt ketverių metų vadybininkas iš Floridos išgarsėjo tuo, kad žuvo autokatastrofoje netoli Lantano miesto. Jo mašina įsirėžė į stulpą, kuris stovėjo ant 95-osios kelio skiriamosios juostos. Policijos tyrimas išaiškino, jog tuo metu, kai mašina skriejo 130 km/val. greičiu, vairuotojas susidomėjęs skaitė rinkodaros vadovėlį.
Darvino premija buvo skirta ir nemokamų gėrimų mėgėjui, bandžiusiam iškratyti neapmokėtą kokakolos butelį iš automato. Automatas užvirto ant jo ir mirtinai prispaudė. Nuo to laiko žmonės, norintys visko gauti nemokamai, užima pirmąsias eilutes tarp Darvino premijos laureatų.
Anglijos Viltšyro grafystės gyventojas labai mėgo soliariumus, bet gailėjo šiam malonumui pinigų. Ketindamas pasilepinti už dyką, naktį įsliūkino į vietos ligoninės pastatą ir nusirengęs įsiropštė į aparatą, kurį palaikė dirbtinio įdegio įrenginiu. Procedūra tęsėsi 45 minutes. Deja, nelaimingasis nežinojo, jog ši technika yra skirta nudegimams gydyti ir maksimalus buvimas joje siekia dešimt sekundžių. Įdegio mėgėjas čia išbuvo tūkstančius kartų ilgiau... Gydytojams sunkiai pavyko išgelbėti nelaimėlį, taigi į Darvino premiją jis galės pretenduoti tik ateityje, jeigu dar labiau pasistengs.
O štai nemokamų malonumų mėgėjui iš Egipto baigėsi liūdniau. Bandydamas išvengti mokėjimo už viename Kairo bare išgertus gėrimus, jis įšoko į Nilą, ketindamas pasislėpti kitame krante. Ten jo, beje, jau laukė policija. Deja, gėrikas nesugebėjo perplaukti upės ir nuskendo...
Vargšai gelbėtojai
Darvino premija yra sulaukusi išsyk šešeto laureatų. Pietų Egipto Nazlato kaime nuskendo šešetas valstiečių, bandžiusių ištraukti į šulinį įkritusį viščiuką. Pirmas į šulinį nusileido aštuoniolikmetis viščiuko šeimininkas. Tikriausiai jis nuskendo po to, kai povandeninė tėkmė įtraukė jį žemyn. Vėliau į šulinį pagelbėti aštuoniolikmečiui nusileido jo sesuo ir du broliai, bet nė vienas iš jų nemokėjo plaukti. Du vyresni valstiečiai taip pat nusprendė padėti, bet ir juos įtraukė į gylį povandeninės srovės. Vėliau šešių „gelbėtojų“ kūnai buvo ištraukti iš šulinio. Ar ne per aukšta kaina už plunksnuotį? Beje, viščiukas irgi buvo ištrauktas. Jis vienintelis liko gyvas.
Didysis remontas
Sakoma, kad jei nemoki, tai nesiimk. Trisdešimtmetis Džozefas Aaronas iš Floridos buvo sunkiai sužeistas kulkos skeveldrų, kurią pats paleido į savo automobilio išmetamąjį vamzdį. Ramontuojant mašiną, jam prireikė išgręžti šiame vamzdyje skyles. Nerasdamas drelės, vyras griebėsi pistoleto.
Džeimsas Barnsas iš Mičigano valstijos mirė bandydamas pataisyti važiuojantį automobilį. Jis paprašė draugo truputėlį pavažiuoti keliu, kol palįs po mašina ir pasižiūrės, koks velnias ten bilda. Barnsas už kažko užsikabino marškiniais ir buvo „užvyniotas“ ant kardaninio veleno.
Kitos istorijos herojus Darvino premijos negavo, nes gydytojams pasisekė surinkti jį po gabalėlį. Kai jis paprašė draudimo, taip aprašė nelaimingą atvejį: „Esu radijo mėgėjas – trumpabangininkas. Tą dieną dirbau 25 metrų aukštyje, taisydamas radijo įrangą. Kai baigiau darbą, pastebėjau, kad per tą laiką atitempiau į viršų 135 kg instrumentų. Tempti visa tai žemyn man nesinorėjo, todėl paėmiau nedidelę statinaitę, pririšau prie jos virvę ir pernėriau ją per bloką, įrengtą radijo stiebo viršūnėje. Nusileidęs žemyn, stipriai pritvirtinau virvę, vėliau užlipau į viršų ir sudėjau instrumentus į statinaitę. Vėliau vėl nulipau į apačią ir atrišau virvę. Ketinau ja manipuliuoti pamažėle, kad statinaitė lėtai leistųsi žemyn. Mano nuostaba tuo metu, kai aš kaip strėlė šoviau į viršų, buvo tokia didelė, kad net nesusiprotėjau paleisti virvės. Dvylikos metrų aukštyje susilyginau su statinaite, kuri greitai leidosi žemyn. Šiuo susidūrimu ir grindžiama įskilusi kaukolė ir sulaužytas raktikaulis. Susidūrimas tik nežymiai sulėtino mano judėjimą ir aš toliau kilau į viršų tol, kol mano dešinės rankos pirštai nebuvo įtraukti į bloko vidurį. Laimė, šįkart pasirodžiau protingesnis ir nepaleidau virvės, nepaisydamas skausmo. Maždaug tuo metu statinaitė atsitrenkė į žemę ir jos dugnas atkrito. Be instrumentų ji svėrė tik apie devynis kilogramus. Taigi aš nuskriejau žemyn ir pakeliui vėl susidūriau su statinaite, susilaužydamas blauzdas ir užsidirbdamas plėštines žaizdas ant kojų ir žemutinėje kūno dalyje. Tiesa, šis susidūrimas šiek tiek sulėtino mano kritimą, todėl kai aš nudribau ant instrumentų krūvos, beveik nenukentėjau, išskyrus tris įskilusius stuburo slankstelius. Deja, nukritęs paleidau iš rankų virvę ir statinaitė bumbtelėjo man ant galvos.“
„Patraukli“ istorija ir su Los Andželo gyventoju, kuris vienąsyk nusprendė susiremontuoti savo namo stogą. Būdamas atsargus, pasirūpino alpinistų įranga – apsirišo virve, kurios kitą galą pritvirtino prie automobilio. Viskas būtų buvę gerai, jei jis būtų perspėjęs žmoną, kuri kaip tik susiruošė į parduotuvę. Vargšas vyriškis buvo nutrauktas nuo stogo ir nuvilktas iki artimiausio prekybos centro. Nukentėjusįjį pavyko išgelbėti, tačiau istorija tuo nesibaigė. Vyro grįžimo iš ligoninės proga žmona nusprendė surengti nedidelį vakarėlį. Prieš atvykstant svečiams ji sumanė užpildyti visus namie esančius žiebtuvėlius degiu skysčiu. Benzinas – pavojingas dalykas, todėl šį veiksmą atliko tualeto kambaryje ties unitazu. Suprantama, netrukus po to į tualetą užsuko nelaimėlis vyras. Patogiai įsitaisęs, atsivertė mėgiamą žurnalą ir, kaip įprasta, į unitazą įmetė nuorūką...
Parengė Kamilė VITKUTĖ