Nerimsta aistros dėl nupirktos J.Mačiūno meno kūrinių kolekcijos, mums, mokesčių mokėtojams, kainuosiančios 13 mln. litų.
Vieni atvirai piktinasi, kad šitokie pinigai buvo skirti įsigyti elementarioms degtukų dėžutėms, pieštiems ir fotografuotiems užpakaliams, spalvotiems pieštukams, kokių pilna parduotuvėse nepalyginti mažesne kaina, ir buteliukams, kuriuos menininkas tiesiog sustatė į dėželę ir pavadino meno kūriniais.
Kiti gi gina meną, sakydami, kad menkadvasiška ir nedora nemylėti tautiečio menininko taip pat – neteikti vertės jo kūriniams, kuriais žavėjosi, kuriuos „darant" kartkartėmis talkino net ir pats legendinis bitlas Džonas Lenonas (John Lennon) bei jo egzotiškoji Joko (Yoko) Ono.
Kad galėtume nevaržomai iš savęs pasijuokti ir iki galo suvokti esamos situacijos absurdą, derėtų trumpai prisiminti, kas yra J.Mačiūno sumanytas „fluxus" ir kam jis skirtas. „Fluxus", jo paties ir kitų šio judėjimo ideologų teigimu, – pasityčiojimas iš miesčionišku tapusio, sukomercialėjusio meno, prarandančio dvasinę vertę, tarnaujančio tik pinigams, taip pat – antausis jau seniai negebantiems atskirti meno nuo bet kurių kitų objektų snobams, kuriems, pasitelkiant įmantrias koncepcijas, galima vietoj meno „prakišti" bet ką, pradedant K.Malevičiaus „Juoduoju kvadratu" ir baigiant ką tik nusiautais dvokiančiais batais, pakabintais ant sienos ir pavadintais meno kūriniu.
Smagumas yra tas (o pokštas, kaip žinoma, viena svarbiausių „fluxus" kūrinių vertybių), kad šlamštą „prakišti" snobams dera už milžiniškus pinigus, mat jie tik šitaip geba matuoti meninę kūrinio vertę. Ir tai daryti, pasak jų, reikia ne iš godumo ir noro apgauti – tiesiog suvokiant tai kaip dar vieną itin vykusį absurdiškai juokingą performansą.
Kitaip tariant, tiems, kurie išties supranta J.Mačiūno ir „fluxus" idėjas, tiems, kurie pritaria tai pačiai filosofijai, niekada nešaus į galvą pirkti „fluxus" kūrinių, nes šie ir “daryti" siekiant nuvertinti snobų garbinamą kičą kaip siūlymas konceptualius tauškalus be užuolankų pavadinti tauškalais.
Todėl dėželių ir karpinėlių pirkimą tiek tetinka vadinti J.Mačiūno kūrybos pagerbimu, kiek būtų logiška tuščias rašalines pirkti kaip Maironio kūrybinį palikimą ar mėginti supirkti visus pasaulio krepšinio lankus, į kuriuos bent kartą buvo įmetęs Arvydas Sabonis. Juk J.Mačiūnas per vieną iš savo performansų kirviu iš vidaus kapojo savo buto duris. Išeitų, kad Jono Meko vizualizacijų centrui derėtų nusipirkti ne tik tą kirvį, bet ir tas duris?..
Žinoma, šiek tiek apmaudu, kad kvailų ir pinigingų snobų JAV ieškojęs J.Mačiūnas surado jų ne kur kitur, o tarp savosios tautos. Tačiau jo negalima dėl to kaltinti –jis, kaip ir dera didžiam menininkui, ir po mirties puikiausiai „fluxuoja". Suprasti galima ir J.Meką, kuris, panašu, nors ir neniekina pinigų, kaip jo pirmtakas, bet visuomet gali pasiteisinti, esą tęsia J.Mačiūno idėjas –kuria jo karpinėlių brangaus pardavimo performansą. Kvailumu, be abejo, neapkaltinsi ir šio brangaus pirkimo iniciatorių (gyvenime vadinamų paprastaisiais zuokais) –jie šią kolekciją Lietuvai pirko tikrai ne iš snobiškumo, o turėdami kur kas racionalesnių ir praktiškesnių sumetimų. Tad kas gi tie kvailieji snobai, kuriems vietoj meno galima įsiūlyti bet ką? Nors ir ne savo noru, bet ir vėl – mokesčių mokėtojai.
