Žingeidūs, įdomūs, suaugusius netikėtais klausimais bei pastebėjimais stebinantys vaikai augdami pamiršta visus neatsakytus klausimus. Būna, kad jie užsidaro savo kiaute ir, atrodytų, jog tampa viskam abejingi. Būna ir kitaip - jų kūrybiškumas virsta aplinkos griovimu, asmenybės sunaikinimu. Kodėl taip atsitinka? Psichologai sako, kad savo kūrybinius poreikius slopinantys vaikai dažniau būna nepaklusnūs, išdykę negu jų nekūrybiški bendraamžiai. Mokslininkai tvirtina, kad kūrybiškumo slopinimas sukelia įtampą, kuri didėja, kai neįprastos idėjos, fantazijos dėl įvairių priežasčių lieka neįgyvendintos.
Originalumas, fantazijos blyksniai gali sušvytėti tik tolerantiškoje aplinkoje. O jei tokios aplinkos nėra? Mokslininkų atlikti tyrimai rodo, jog tai, kas yra slopinama, niekur neišnyksta - virsta kūryba arba destrukcija.
Laimė, kai vaikai auga ir mokosi aplinkoje, kurioje yra juos suprantančių, kūrybiškumą skatinančių žmonių. Labai svarbu, kad pradėjęs eiti į mokyklą kūrybiškas vaikas sulauktų profesionalios pagalbos.
Apie gyvenimą, kūrybiškus vaikus ir mokytojus kalbamės su menininkų grupės „8 +" nare, dailės ir technologijų mokytoja, 36 metų biržiete JŪRATE PRANCILIAUSKIENE. Ji studijas baigė Šiaulių universiteto Dailės fakultete, o dailės magistrantūros studijų diplomą įgijo Vilniaus pedagoginiame universitete. Profesionali dailininkė Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje vaikus moko dailės, o „Saulės" gimnazijoje veda technologijų pamokas.
- Viename savaitraštyje neseniai buvo išspausdinti pamąstymai apie vaikų kūrybiškumo ugdymą. Pastebima, jog bendrojo lavinimo mokyklose gabiesiems vaikams nesudaromos jokios išskirtinės programos. Specialiųjų poreikių turinčių vaikų padėtis kitokia - juos tiria psichologai, logopedai, jiems kuriamos lengvesnės programos, jų pasiekimai analizuojami ir pan.
Tuo tarpu į kūrybiškus vaikus žiūrima įtartinai. Pedagogams dažnai kelia nerimą jų vaizduotė, kitoks, nei bendraamžių, elgesys. Norėdami pritapti prie aplinkos, įtikti mokytojams ir tėvams tokie vaikai dažnai slopina savo jausmus, išraišką ir kartais gyvena tarsi dvigubą gyvenimą. Ar iš tikro kūrybiškiems, meniškos prigimties vaikams nelengva?
- Jei tokiems vaikams leidžiama atsiskleisti, jei juos pastebi, jei neslopina -viskas gerai. Jei taip nėra - talentas žlunga arba krypsta ne ta linkme... Juk jeigu vaikas turi poreikį parodyti save, realizuoti savo mintis ir jausmus, jis tą padarys. Ir nežinia, kokiu būdu - tai priklauso nuo jį supančios aplinkos ir suaugusiųjų pasaulio.
- Ar skiriasi kūrybingi vaikai nuo savo bendraamžių?
- Su jais labai gera dirbti. Ypač tą juntu Vabalninko mokyklos dailės būrelyje, kurį lanko 12 - 17 metų moksleiviai.
Gera matyti kuriantį vaiką, norintį patirti, kas yra kūryba. Bendrojo lavinimo pamokų metu dailę jiems dėstai kaip privalomąjį dalyką, o atėję į būrelį patys domisi, klausia, ką ir kaip darysime, tuo skatindami ir patį mokytoją.
- Ar yra buvę atvejų, kai jautėtės priblokšta moksleivių kūrybinių atradimų?
-Yra. Ir dažnai. Išvysti vaiko darbe kitokį žvilgsnį į pasaulį ir ištinka netikėtumas.
- Kas, Jūsų manymu, svarbiausia požiūryje į vaiką?
- Suvokimas, kad kiekvienas yra ABSOLIUČIAI KITOKS. Ar jis meniškas, ar ne, kūrybiškas ar nelabai, jis yra ĮDOMUS. Aišku, būna ypatingų vaikų, kurių talentą pastebėti nereikia jokių pastangų - svarbu tą ryškų gabumą puoselėti.
- Laimingas vaikas mokykloje yra ...
- Pastebėtas, pripažintas, įvertintas, turintis draugų.
- O jei kalbėtume ne tik apie mokyklą?
Tas vaikas, kuris mylimas, ir yra laimingas. Tai didelis ir storas faktas. Tėvų mylimi vaikai nepalyginamai skiriasi nuo tų, kuriems meilės trūksta. Dar liūdniau atrodo artimų žmonių skriaudžiami vaikai. Kita vertus, ta laimė - labai nepastovus dalykas. Vieną dieną vaikas be galo laimingas, o kitą - ne.
- Jūsų dukrytės - dar trejų neturinti Augustė ir trečiokė Radvilė - auga dailininkų šeimoje. Ar jaučiasi, kad jos - menininkų vaikai?
- Vyresniosios Radvilės kūrybingumas šiuo metu atsiskleidžia per muziką. Jai labai patinka groti pianinu, dainuoti, šokti. Radvilė kol kas labai noriai eina į muzikos mokyklą. Kai ją lyginu su kitais vaikais, tai atrodo, kad šie piešia daug gražiau negu mano dukrytė. Manau, kad čia ne kūrybiškumo, o drąsos stoka. Viename dailės plenere buvome pakviesti tapyti kartu su vaikais ir mes su Radvile piešėme abi. Gražu buvo matyti, kaip dukrytė stengėsi - juk mūsų darbas turėjo būti vertinamas. Vaikams labai svarbi motyvacija, todėl kai kuriuos kūrybingus vaikus būtina skatinti, drąsinti. Aišku, yra tokių meniškų vaikų, kuriems skatinimas nebūtinas - jie dirbdami viską pamiršta, kuria tarsi nesąmoningai...
- Ar labai skirtingos auga Jūsų dukrelės?
- Apie mažosios Augustės meniškumą dar sunku kalbėti, tačiau ji - gerokai drąsesnė. Gal taip yra todėl, kad antrojo vaiko neužgoži begaliniu savo rūpesčiu ir baimėmis, o tik džiaugiesi pasiekimais... Kasdien mokaisi tuos vaikus auklėti. Būna, kokią vieną dieną randi bendrą kalbą, o kitą - nebe. Ir vėl viską pradedi iš naujo...
- Kūrybingo ir laimingo mažylio vaikystė paprastai lydima lopšinių ir pasakų. Ar girdi jas Jūsų dukros?
- Ir dainuoju, ir pasakas skaitau. Būna, kad dainą traukiame visos trys - ir mažoji Augustė padeda. Pasakas joms skaitau ne viena - jas seka ir abi močiutės, ir senelis, kai į svečius atvažiuoja.
- O televizorių vaikai ar žiūri?
- Kiek leidžiame, tiek žiūri. Tėtis su mergaitėmis, pavyzdžiui, žiūri šokių ir talentų konkursus. Aš tuo metu paprastai tvarkau namus.
- Prisipažinote, kad nuo vaikystės labai mėgstate skaityti knygas. Kaip randate joms laiko?
- Kai vaikai užmiega ir dar galiu sau leisti valandą neiti gulti - skaitau. Geros knygos skaitymas - didelis malonumas. Didelį įspūdį padarė suomių rašytojo Mikka Waltari „Sinuhė Egiptietis", knygos autoriaus erudito požiūris į įvairius dalykus.
- Tokia didelė ir stora knyga „suvalgė" daug vakarų?
- Ją skaičiau budėdama ligoninėje prie širdies operaciją patyrusios dukrelės.
- Ar jau vaikystėje buvo „užprogramuotas" Jūsų kelias į meno pasaulį?
- Žmogus nueini ten, kur turi nueiti. Ir niekur nuo šito nedingsi. Gal tai likimas?
Vidurinę mokyklą baigiau Rokiškyje, jokios ypatingos dailės mokytojos neturėjau. Tėvai - ne menininkai. Tiesa, dėdė - dailės mokytojas, o mano senelis iš mamos pusės - Biržų ir Pasvalio rajonuose gyvenęs Petras Naudžiūnas - dailidė ir auksinių rankų meistras. Tėčio mama irgi buvo naginga - turėjo jos pageidavimu pagamintas stakles, močiutė gražiai audė.
Dailės studijos mane labai traukė, todėl jas ir rinkausi. Dėl pasirinkimo nesigailiu.
Nesijaučiu didele menininke, dirbu savo malonumui. Tiesa, esu įsipareigojusi grupei „8 +", tad paruošiu darbų parodoms. Laisvo laiko kūrybai neturiu daug - kol kas jį mieliau skiriu dukrelėms.
- Pagrindinis Jūsų darbas - mokykloje. Ko ten per daug, o ko - per mažai?
- Per daug - mokinių klasėse. Tą pasakytų kiekvienas mokytojas. Sėdi 30 penktokų, prie kiekvieno iš jų turėtum prieiti, o pamokos laikas - tik 45 minutės.
Mažai - dėmesio kūrybiškai dirbantiems mokytojams. Nesvarbu, ar jie moko dailės, ar matematikos, ar kitų dalykų. Juk būna, kad vienas mokytojas savo darbui atiduoda daug daugiau, negu privalėtų, o kitas net pamokoms nesiruošia... Tačiau kūrybiškojo pedagogo darbas vertinamas taip pat, kaip ir formaliai į savo pareigą žiūrinčio pedagogo. O juk nuo mokytojo kūrybiškumo labai daug kas priklauso. Kūrybiškam mokytojui, kaip ir vaikui, paskatinimas būtinas. Kartoju, jog kalbu ne tik apie meno disciplinas dėstančius pedagogus.
- O kas skatina menininkus?
- Kai darbas tampa gyvenimu, o gyvenimas - darbu, kuriam žmogus atiduoda visą save, jis gauna ypatingą atlygį - psichologinį komfortą. Mūsų valstybėje susiformavęs požiūris į kuriantį žmogų - menininkas negali pragyventi iš savo kūrybos. Aš taip nemanyčiau. Ką galėčiau pavadinti svajonių darbu? Galimybę dirbti savo studijoje. Tai būtų ne tik darbas, bet ir poilsis, atgaiva, meditacija.
- Ačiū už pokalbį. Laukiame „Šiaurės rytuose" Jūsų paveikslų parodos - juk žadėjote išvaduoti nuo rudeniškos depresijos...
