Dailininkui Alfredui Šatui nepavyko išvengti savo jubiliejinės parodos Kauno paveikslų galerijoje, nors ir labai to būtų norėjęs.
Tokia svarbia proga iniciatyvos ėmėsi žinomo menininko šeima, visų pirma jo duktė dailininkė Indrė Šataitė-Baronė. Ji yra pagrindinė parodos „kaltininkė“, ir mus, šio menininko kūrybos gerbėjus, džiugina, kad pagaliau visuomenei pirmą kartą plačiai pristatyta unikali menininko kūryba, iki šiol daugeliui neregėta ir nematyta. Tapytojas A.Šatas yra pernelyg kuklus žmogus, ir jam visiškai nereikia parodų šurmulio. Jį tik vargina paprastai tokiais atvejais sakomos proginės kalbos ir sveikinimai.
Pavertė juokais
Pats autorius pasirašė ant popieriaus lapo įžanginį žodį, bet pasakyti rimtos kalbos jam taip ir nepavyko. A.Šatas viską juokais pavertė, pasakodamas apie savo nueitą gyvenimo kelią. Visko iš popieriaus lapo neskaitė, tą lapą sulankstė ir įsidėjo į švarko kišenę.
„Ar kam nors įdomu, kur gimiau - Kaune, Kapsų gatvėje, kur mokiausi - Kauno keturmetėje dailės mokykloje. Bet dar neįdomiau, kada baigiau dailės studijas ir kaip norėjau tapti tapytoju. Kokia visa tai nesąmonė“, - nuoširdžiai sakė dailininkas, tokia savo kalba smagiai nuteikdamas gausiai susirinkusius lankytojus, atėjusius pasveikinti menininko.
Viena A.Šato biografijos detalė vis dėlto yra labai svarbi. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jo likimas, jei talentingo jauno kūrėjo nebūtų pastebėjęs tuometinio Dailės instituto (dabar akademija) Tapybos katedros vedėjas, vėliau - rektorius, tapytojas Vincentas Gečas.
A.Šatas norėjo studijuoti tapybos specialybę, bet jo nepriėmė ir komisija pasiūlė rinktis tekstilę. Neturėdamas išeities, taip ir padarė. Tačiau po dvejų metų pedagogas V.Gečas pakvietė A.Šatą į savo katedrą kaip vieną talentingiausių tapybos studentų.
A. Šatas (LŽ nuotr.)
Kaliausės interpretacija
Ką dariau visą savo gyvenimą? Pats retoriškai savęs klausė dailininkas. „Tapiau ir daugiau nieko neveikiau. O gal be reikalo dirbau? Kiek tų paveikslų sukūriau, didesnė dalis yra parodoje. Kita dalis iškeliavo į privačias galerijas“, - sakė A.Šatas.
Tačiau menininkas vis dėlto pripažino, kad jo gyvenimas, ypač anais niūriais laikais, buvo gan įdomus. "Tapiau, užsidaręs savo erdvėje, ir stengiausi nedalyvauti man nepriimtiname gyvenime", - prisipažino autorius.
Turbūt neatsitiktinai autoriaus paveikslas „Kaliausė“ atsidūrė centrinėje parodos vietoje. To kaliausiškumo gyvenime būta ir šiais laikais, su tuo autorius nelinkęs taikstytis, bet apie tai jis nebuvo linkęs kalbėti. Pasakė tik tiek, kad neketino dalyvauti Dailininkų sąjungos veikloje ir atsisakė nario pažymėjimo. Nors iki šiol oficialiai nėra išbrauktas iš sąjungos narių.
Dailininkas nusistebėjo, kai kažkas iš lankytojų vėl tradiciškai jo paklausė, koks paveikslas pačiam labiausiai patinka. „Man visada sunku atsakyti į šį klausimą. Kūryba man - mano gyvenimas. Tad ko nors išskirti negaliu, - sakė A.Šatas. - Bet jei manęs klausia, atsakau - tai paveikslas „Ligonis“. Ši drobė yra iš mano gyvenimo. Kadaise vienoje palatoje gulėjau su tuo žmogumi. Jis sunkiai sirgo, ir kai buvo užsnūdęs, jį nupiešiau. Po daugelio metų, kai to žmogaus nebuvo, išsitraukiau eskizą iš lentynos ir nutapiau jo paveikslą. Tarpsnis nuo gimimo iki mirties ir yra gyvenimas“.
Įžvalgi mokytoja
Kas sieja lietuvį dailininką A.Šatą ir ispanų menininką Salvadore Dali? Dailininkas Alfonsas Vilpišauskas, parodos autoriaus geras bičiulis, tarp abiejų kūrėjų įžvelgia kai kurių panašumų. Jis tvirtina, kad kūrybos talentu ir užmoju vienas kitam nė kuo nenusileidžia. Ta proga bičiulis A.Šatui padovanojo solidžią knygą apie S.Dali.
„A.Šato paroda - didelis kultūrinis įvykis. Apie tai dar bus daug svarstoma ir diskutuojama. Autorius padarė tiek daug per tiek mažai savo nugyventų metų. Mūsų abiejų mokytoja keturmetėje mokykloje Laima Barauskienė buvo geras žmogus, kad mus išmokė tapyti. Buvo ir daugiau gerų mokytojų mūsų kelyje, kurie skatino anais laikais kitaip, spalvomis, žvelgti į gyvenimą“, - sakė tapytojas A.Vilpišauskas.
Žvelgė iš tolo
Dailininko duktė tapytoja I.Šataitė pasirinko tėvo kelią. Kaip du tapytojai išsitenka namuose po vienu stogu? „Eiti tuo pačiu keliu - nėra lengva. Tėvas yra žinomas menininkas. Tad man reikia parodyti, kad sugebu kažką daugiau, nei sekti jo pėdomis“, - sakė ji.
Tapytoja prisipažino, kad nuo tėvo tapybos įtakos ją galbūt išgelbėjo tai, kad jis neturėjo laiko mokyti ją tapyti. „Iš tėvo mokiausi tik žiūrėdama iš tolo, kaip tapo“, - užsiminė Indrė.
