Kurtuvėnai – nedidelis miestelis, įsikūręs Rytų Žemaičių plynaukštėje, 20 kilometrų į pietvakarius nuo Šiaulių, palei kelią Šiauliai–Užventis. Legendomis apipintas miestelis šliejasi prie Kurtuvėnų kraštovaizdžio draustinio.
„Kur tu, viena...“
Miestelis žinomas jau nuo XIII amžiaus. O XIX amžiuje miestelis buvo vienas svarbiausių to krašto kultūros židinių. Ir šiandien garsas apie Kurtuvėnus plačiai sklinda.
Sena legenda byloja, kad miestelio pavadinimas susijęs su paslaptingu reginiu. Kadaise tose apylinkėse, kai dar miestelio vietoje ošė girios, medžiojęs kunigaikštis ir miško ežere pamatęs nenusakomo grožio mergelę. Ji stovėjo įsibridusi į vandenį ir grožėjosi vandens lelijomis bei apie jas plaukiojančiomis gulbėmis. Kunigaikštis net žadą prarado nuo tokio grožio ir kurį laiką nė nesuprato, ką jis regi: mergelę ar deivę. Bet kai pabandė žengti artyn jos, ši šoktelėjo iš vandens ir pradingo tarp medžių.
Veltui ją vijosi jaunuolis šaukdamas: „Kur tu, viena...“ Jis norėjo perspėti, kad į tokį gūdų mišką vienai mergelei nesaugu eiti, bet nepavijo. Tik nuo to karto ši vietovė Kurtuvėnais imta vadinti, o ežeras, į kurį mergelė buvo įbridusi, – Kurtuvos. Tačiau iki šiol taip ir liko neaišku, ar mergelės, ar deivės ten būta.
Kurtuvėnuose atgimsta senoji dvarų kultūra (Gimtasis kraštas nuotr.)
Dvaro garsas
Iš gilios senovės į mūsų dienas ateina Kurtuvėnų dvaras, kurį valdė tokie garsūs didikai kaip Tiškevičiai, Pliateriai ir kiti. Tačiau bene labiausiai Kurtuvėnams nusipelnęs liko XVIII a. pabaigoje juos valdęs Jokūbas Nagurskis, tuomet ėjęs žemaičių seniūnijos matininko pareigas. Būtent J.Nagurskis pastatė daugumą dvaro pastatų ir buvo vienintelis bažnyčios fundatorius. Manoma, kad jis ir palaidotas kriptoje po bažnyčia. Dvaro teritorijoje šiandien yra išlikę apie 20 įvairios paskirties pastatų.
2002 m. tyrinėjant Kurtuvėnų bažnyčios rūsius buvo atidengtos kriptos su XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios palaidojimais ir itin didelės vertės įkapėmis. Tarp bažnyčios požemių relikvijų – gerai išsilaikęs dviejų dalių vyšnios spalvos kontušas (Lietuvos ir Lenkijos bajorų kostiumas), dvi puošnios Slucko juostos (kilmingų bajorų statuso ženklas) ir daug kitokių vertingų radinių.
Svirno istorija
Iš visų dvaro statinių bene garsiausias – dviaukštis medinis dvaro svirnas, unikalus liaudiško baroko architektūros paminklas. Jis stebina lenktomis stogo šlaitų linijomis, kolonomis, arkų formos sijomis, pusapvaliais stoglangiais ir daugybe kitų unikalios statybos elementų.
Šį svirną apie 1796 m., pasak archyvinių dokumentų ir kurtuvėniškių pasakojimų, perduodamų iš lūpų į lūpas, čionykščių dvarininkų Nagurskių paliepimu statė baudžiauninkai, turėdami kone vienintelį įrankį – kirvį.
Dvarininkai Nagurskiai įstabų dviaukštį svirną rentė ne tik buities reikmėms, ir jis buvo naudojamas ne vien pagal paskirtį. Čia vykdavo pokyliai, vaidinimai, netgi buvo įkurtas baudžiauninkų teatras.
Beje, baudžiauninkai šiame krašte ne pėsti buvę – 1805 m. jie atsisakė eiti baudžiavą, o jų malšinti vėliau buvo atsiųstas net karinis dalinys.
(Gimtasis Kraštas nuotr.)
Pasakojama, kad svirno teatre lankėsi artistai iš Italijos, o į jame rengiamus vaidinimus ir pasilinksminimus atvykdavo turtingų svečių iš Anglijos, Prancūzijos. Po vaidinimų vykdavusios garsiosios Kurtuvėnų gegužinės, kurios dabar yra atgaivintos.
Ne visada pagal paskirtį Kurtuvėnų svirnas buvo naudojamas ir vėlesniais laikais, pvz., Antrojo pasaulinio karo metais čia buvo rusų kariuomenės vadavietė. Kolūkių steigimo laikais šis statinys pagaliau tapo tikru svirnu.
Ko nepajėgė sunaikinti net patrankų sviediniai, pataikę į svirno stogą, tą padarė nerūpestingi svirno naudotojai. Dvaro architektūra jiems buvo nė motais. Kai 1996-aisiais Kurtuvėnų svirno šeimininku tapo regioninis parkas, išmanančių žmonių dėka atgijo ne tik senoji dvarų kultūra.
Restauratorių triūsą suniokojo ugnis
Netrukus Kurtuvėnų svirnas tapo žmonių susibūrimų vieta. Čia vyko įvairiausi renginiai, parodos, o 1998 m. į svirną atėjo ir restauratoriai. Trejetą metų plušėjo specialistai, keldami unikalų statinį naujam gyvenimui. Tie darbai kainavo arti milijono. O kai beveik viskas buvo baigta, 2001-ųjų rugpjūčio 1-osios naktį svirnas sudegė. Per kelias valandas sauso medžio statinys virto juoduojančių nuodėgulių krūva.
Tą dieną kurtuvėniškiai prisimena kaip juodžiausią savo miestelio istorijoje. Per laiko tėkmę daug baisių nelaimių miestelis pakėlė, bet anie karai, marai, gaisrai liko kažkur toli, praeityje, o svirno gaisras – šviežia žaizda. Be galo daug prarado ir visos Lietuvos kultūros paveldas. Praradimo skausmą didino ir tai, kad žmonės neabejojo, jog tai tyčinis padegimas.
(Gimtasis Kraštas nuotr.)
Puolė vėl atstatyti
Kaimo bendruomenės pirmininkė Irena Pluščiauskienė tuokart sakė, kad idėja atstatyti svirną kilo tiesiog iš dar karščiu tebealsuojančių pelenų. Kiekvienas kurtuvėniškis pajuto tarsi netekęs dalelės savęs ir ėmė raginti regioninio parko vadovybę svirną prikelti naujam gyvenimui.
Žmonėms tada nerūpėjo, kaip tai bus daroma ir kiek tai kainuos, iš kur reikės paimti pinigų. Buvo paskelbta svirno atstatymo labdaros sąskaita. Žmonės į ją sunešė per septynetą tūkstančių litų. Vietiniai gyventojai žinojo, kad ši suma – tik lašas jūroje. Svirno atstatymui reikėjo gerokai per milijoną, bet moraliniu požiūriu tai buvo didžiuliai pinigai ir paskata.
Gyventojams iš paskos savo piniginę atlapojo Šiaulių rajono savivaldybė, svirno atstatymą rėmė valstybė ir buvusioje gaisravietėje vėl pakvipo šviežia mediena. Darbo ėmėsi UAB „Telšių meistrai“, ta pati bendrovė, kurios restauruotu svirnu neteko pasidžiaugti.
Pasak Kurtuvėnų regioninio parko direktoriaus Rimvydo Tamulaičio, svirnas buvo atkurtas ne tik architektūriniu požiūriu visiškai toks, koks buvo kadaise, bet ir medžiagos naudotos ypatingos. Specialiai šiam statiniui iš Karelijos buvo gabenami 32 centimetrų storio pušų rastai. Svirnas atstatytas ir griežtai laikantis senosios darbų technologijos, besąlygiškai atkartojant visas buvusios architektūros detales.
Šiandien Kurtuvėnų dvare vyksta spektakliai, klojimo teatrų festivaliai, įvairūs respublikiniai ir krašto seminarai, konferencijos, kiti kultūriniai renginiai.
Laukia turistų
Regioninio parko direkcija, taip pat įsikūrusi viename iš dvaro pastatų, šiuo metu sėkmingai įgyvendina projektą „Kurtuvėnų dvaro sodybos ūkinės dalies pritaikymas viešajai turizmo infrastruktūrai“. Šio projekto įgyvendinimui skirta 2,5 mln. litų.
Jau šiandien vilioja turistus Kurtuvėnų žirgynas. 66 m ilgio ir 22 m pločio skiedromis dengtas statinys užima net 16 arų plotą. Čia, be jodinėjimo maniežo, yra nedidelė mokymo klasė, trenerių kambariai, jojikų persirengimo, Jojimo centro administracijos, buitinės patalpos. Nuo parko pusės jau įrengtas trinkelėmis grįstas privažiavimo kelias, automobilių stovėjimo aikštelė.
Jodinėjimas žirgais Kurtuvėnų dvare buvo atgaivintas prieš 15 metų, o jojimo maniežas įrengtas buvusioje dvaro karvidėje. Tačiau 2005-aisiais praūžęs uraganas Ervinas senąjį pastatą sulygino su žeme. Tad teko po ES paramos fondus pasižvalgyti, nes per metus Kurtuvėnus lankiusių 10–12 tūkst. turistų nuvilti nebuvo galima.
Beje, tai ne pirmas kurtuvėniškių dvaro atgaivinimo projektas. 2007– 2008 m. regioninio parko įgyvendinto projekto vertė – 3,96 mln. litų. Vykdant šį projektą palapinių miestelio poreikiams pritaikytas dvaro sodininko namelis, įrengta kroketo žaidimo aikštelė, atkurta buvusi parko kelių ir takų sistema, atstatytos dvaro sodybos tvoros, rūmų terasa su baliustrada ir kiti statiniai.
(Gimtasis Kraštas nuotr.)
Nijolė Petrošiūtė
